Deep Purple

Ankstyvą 1968 metų pavasarį penki jauni anglai - Rodas Evansas (Rod Evans), Janas Paisas (Jan Paice), Džonas Lordas (John Lord), Ričis Rlekmoras( Richie Blackmore) ir Nikas Simpferis (Nick Simpfer) - įsikūrė senutėliame fermos name, kuriame visų manymu, gyveno vaiduokliai. šaltuose koridoriuose naktimis paslaptingai šlamėdavo, bildėdavo, girgždėdavo... Po Džono Lordo lova kažkas krutėdavo. Langas, užkabintas nakčiai, pats atsiverdavo ir daužydavosi nuo skersvėjo. Vieną naktį pramerkęs akis, Džonas pamatė, kaip kambario tamsoje, veikiamos mistinės jėgos, juda pliauskos. Durys tyliai prasiverdavo, ir malkos dingdavo. Po to už sienos virš krosnies kurtinančiai trinktelėjo: nukrito ir į šipulius sudužo lipdinys...
Kitą rytą pusryčiaudami vaikinai vienas kitam pasakojo apie patirtą siaubą, o Ričis Blekmoras nekalta veido išraiška ir giedromis bei truputį liūdnomis akimis įdėmiai ir užjausdamas klausėsi. Iš tikrųjų, Ričiui būdavo daug kebliau nei draugams. Reikėdavo nemiegoti, nepastebimai nusėlinti prie šimtavačio stiprintuvo "Marshall", tyliai įjungti, atsukti didžiausią garsą, švelniai prikišti gitarą prie garsiakalbių, kol stiprintuvas pradėdavo švogžti ir dejuoti nuo grįžtamojo radijo ryšio. Reikėdavo dar pririšti ir įtempti virveles, kad langai trankytųsi, durys darinėtųsi ir pliauskos šliaužiotų grindimis.

Kūrė ne tik dieną, bet ir naktį...

Pirmasis jų koncertas įvyko balandžio 20 dieną Danijoje. Prieš gastroles po Skandinaviją vaikinai nusprendė pasivadinti "Roundabout" ("Karuselė"). Jeigu kelionė nenusisektų, šį vardą būtų galima pakeisti, o apie koncertus niekam neužsiminti. Dar repeticijų Saulsminto kaimelyje metu ant stalo nuolat gulėdavo popieriaus lapas ir plunksnakotis. Kiekvienas, kam į galvą šaudavo pavadinimas, galėdavo jį užrašyti. Sąrašas vis ilgėjo. Rimčiau aptarinėjo "Orpheus" ir "Fire" pavadinimus. Pagaliau vieną rytą lapo apačioje atsirado du Ričio Blekmoro užrašyti žodžiai Deep Purple. "Deep Purple" ("Tamsiai purpurinis") - daina, kurią mėgo Ričio bobutė. Plokštelę su šiuo kūrinėliu dar prieš karą įrašė Bingas Krosbis. Skandinavijos garstoiių metu šis pavadinimas ir prilipo grupei.

1969-ųjų vasarą, po koncertų Amerikoje, pasikeitė pirmoji Deep Purple" sudėtis. {Londono įrašų studiją iniciatyvioji trejukė pasikvietė dainininką Janą Gilaną ir bosistą Rodžerį Gloverį.

Būdamas šešiolikos, Janas pasikvietė bent truputį mokančius groti savo mokyklos vaikus. Atėjo dvylika - visi su akustinėmis gitaromis. Kieno buvo su visomis stygomis, tas "pjovė" solo arba ritmą, o kam stygų truko, vaizdavo bosą. Po valandos namiškių kantrybė truko, ir neišrankius rokerius išprašė į gatvę. Tačiau taip ir atsirado pirma Jano Gilano grupė "The Munshiners" ("Degtindariai").

...Apie 1968-uosius Rodžeris Gloveris ir Janas Gilanas pradėjo bandyti rašyti dainas -jos buvo častuškų tipo. Kai Rodžeris pasiūlė Janui pamėginti sukurti eiles, šis išdidžiai pareiškė, kad tai - mamų sūnelių darbas...

1969 metų vasarą materialinės "Deep Purple" sėkmės kreivė liūdnai slinko į apačią. Beje, vaikinus tai mažai jaudino. Juos viliojo nauji žydri muzikos toliai, kartu jiems buvo linksma, įdomu ir juokinga. Rodžerį ir Janą G. žvalino ir tai, kad jų dainas pagaliau ėmė įvvertinti.

Dar prieš repeticijų pradžią vaikinai išsinuomavo didelį upių katerį ir savaitei leidosi Temzės upe aukštyn. Pasiėmė krūvą plokštelių, instrumentus, nusprendę ilsėtis turiningai ir kultūringai, Ričis Blekmoras, sėdėdamas ant denio, šaudė iš orinio šautuvo. Trečią dieną kateris pasiekė Vinzerį, kur netoli upės, pilyje, paprastai vasaroja karališkoji šeima. į gauruotąjį katerio snaiperį dėmesį atkreipė policija, ir greitai prieš teismą Ričis Blekmoras stojo kaip kaltinamasis už ginklo panaudojimą. Tačiau menedžeriams pavyko incidentą užglaistyti.

Ilgais vasaros vakarais vaikinai aptarinėjo būsimą "Deep Purple" kryptį, o Džonas Lordas ruošėsi įgyvendinti neįprastą projektą: parašyti singlą grupei ir simfoniniam orkestrui, kurį derėtų atlikti karališkajame Alberthole. Menedžeriui Toniui Edvardsui sumanymas patiko: paskambino į Albertholą (dar balandy) ir išnuomavo patalpas koncertui rugsėjo mėnesį. Džonas supratęs, jog menedžeris nejuokauja, sėdo kurti muzikos...

Nepaisant to, kad orkestre su sustiprinta mušamųjų sekcija buvo 110 muzikantų, vienas Ričio Blekmoro gitaros akordas bevargo pergriaudėdavo juos visus. Iškilo ne tik garso lygio, bet ir muzikinio bei psichologinio suderinamumo problemų. Konservatorijos auklėtiniai nepalankiai šnairavo į netalentingų, kaip jiems atrodė, išsišokėlių ilgaplaukių grupę.

Siuita skambėjo prastai. Džonas vos neverkė iš nevilties, o Tonis Edvardsas, sėdėdamas salėje, nejučia griebdavosi už galvos. Netrukus simfonininkai ėmė maištauti. Viena dama iš violončelistų grupės pašokusi pareiškė, jog jie ne tam atėjo į Londono filharmonijos orkestrą, kad grotų su kažkokiais antrarūšiais "The Beatles", ir pasipiktinusi išėjo. Situaciją išgelbėjo dirigentas daktaras Arnoldas. Jis paliepė orkestrui liautis užsiiminėjus kvailystėmis ir palaipsniui pasiekė tinkamą instrumentų skambesį.

Koncertas pasisekė. Publika bisui pareikalavo pakartoti finalą, o po to aplodismentai netilo ketvirtį valandos. Net įtūžėlė violončeliste priėjo prie Džono Lordo, atsiprašė ir pasakė, kad buvusi "labai patenkinta".

Koncertas Alberthole pašalino anksčiau buvusią šiokią tokią vidinę grupės trintį. Mat Džonas Lordas ir Ričis Blekmoras atstovavo dviems poliams; pirmasis linko prie klasikinės muzikos bei džiazo, antrasis buvo tipiškas rokeris. Minėtoje siuitoje abu konfliktuojantys muzikos pradai galų gale susiliejo... Septyniasdešimtųjų pabaigoje plokštelė su šiuo įrašu, pavadinta "Concerto", buvo išleista JAV ir Anglijoje, tačiau abiejose Antlanto pusėse didesnio pasisekimo neturėjo.

1970 metų rugpjūčio 9 dieną jie turėjo užbaigti sekmadienio programą nacionalinio džiazo festivalyje Plemtounso hipodrome. Prieš tai pagal sąrašą privalėjo koncertuoti "Yes" grupė. Visi žino: baigti koncertą - garbingiausias ir atsakingiausias darbas. Kai "Yes" laiku nepasirodė, festivalio organizatoriai paprašė koncertuoti "Deep Purple". Vaikinai sutiko, bet įpusėję programą sužinojo, jog pasirodę "Yes" muzikantai. Ričis Blekmoras tuoj pat įtarė, kad čia - teatrinė intriga, ir nusprendė veikti pagal principą "nė pėdos gimtosios žemės neatiduoti priešui". Jo nurodymu scenos darbininkai apliejo kolonėles benzinu, užmovė ant ilgos karties degantį skudurą ir dūrė. Sprogimo banga vos nenusviedė muzikantų nuo scenos. Ričis, tebegrodamas degant aparatūrai, buvo priverstas priklaupti ant vieno kelio. "Mes turime būti paskutiniai, - vapėjo jis, sukandęs dantis, - ir mes būsim paskutiniai". Efektingai užbaigti festivalio dieną nepavyko, nes atskubėjo gaisrininkai. Negana to, "Yes" vis dėlto pasirodė scenoje, o iš 1000 svarų sterlingų, priklausiusių "Deep Purple" už koncertą, organizatoriai be gailesčio atskaičiavo didelę sumą už padarytą žalą.

Tada daugelis grupių mėgdavo scenoje daužyti instrumentus, laužyti aparatūrą. Bene pats garsiausias buvo Pitas Taunšen-das iš "The Who", kuris koncertui baigiantis į šipulius suskaldydavo savo brangiąją, specialiai jam padarytą gitarą "Rockenbec-ker". Ričis Blekmoras elgdavosi gudriau: prieš paskutinį numerį nepastebimai pasikeisdavo gitarą, todėl abu jo mėgiami instrumentai "Thender Stratocaster" ir raudonas "Gibson" likdavo sveikutėliai. Sudaužymui skirtų pigių gitarų Japonijoje prisipirko su kaupu, be to, po koncertų scenos darbininkai jas suklijuodavo.

Lapkričio viduryje "Deep Purple" vėl atsibeldė į Skandinaviją. Iš miesto į miestą paprastai riedėdavo didžiuoju "Jaguaru", o aparatūrą iš paskos veždavo autobusu. Kadangi nė vienas muzikantas nemokėjo vairuoti, o penkiems vietos "Jaguare" neužtekdavo, kažkam visą laiką tekdavo važiuoti su autobuso vairuotoju. Sykį kelyje iškrito priekinis autobuso stiklas ir likusias 200 mylių teko bildėti su vėjeliu. Kai atėjo Ričio Blekmoro eilė sėsti į autobusą, šis susisupo į paltą ir susirangė ant grindų. Kelyje pasivijo sunkvežimį, ir vėjas iš jo ėmė į autobuso kabiną nešti šiaudus. Netrukus Ričis tapo panašus į šiaudų kupetą. Vairuotojas bandė aplenkti sunkvežimį, bet stipraus oro srauto neatlaikė šoninės durys...

Linksmo būdo Ričis Blekmoras kartais net pagydydavo sergančius. Vos Rodžeris Gloveris išeidavo į sceną, jį suimdavo skrandžio skausmai (vėliau paaiškėjo - nuo nervinės įtampos). Kartą Ričis, priėjęs priėjo, draugiškai pasakė: jei jau miršti, tai gal galėtum tai padaryti per koncertą, tada lavono kremavimas taptų sudėtine šou dalimi...

Tuo laiku Blekmorą buvo tiesiog apėmusi šaudymo manija. žodis "timpa" mums primena krūmo šakutę su pririšta guma. Tačiau Blekmoras pyškino ne su tokia, o pagaminta fabrike - su specialia atrama ir taikikliu. Tokios timpos šauna toli ir su baisia jėga. Bijodamas ką nors sužaloti, Ričis pliekdavo agrastais. Iš šimto metrų atstumo jam pavykdavo išmušti iš nieko dėtų piliečių rankų laikraščius, cigaretes, nutrenkti kepures. Pasilinksminimas baigėsi, kai taikiniais pasirinko stambius, kelią kasančius vyrukus. Jie įšoko į savo "Lendloverį" ir leidosi vytis muzikantus. Laimė, vyručiai įstrigo transporto kamštyje.

... Plokštelė "Made in Japan", išleista 1972 metų gruodžio mėnesį, publiką sužavėjo. Tačiau šio triumfo metu jų štabe vyravo visai kitokios nuotaikos. Janas Gilanas paliko "Deep Purple", o Ričis Blekmoras su Janu Peisu taip pat ėmė kalbėti apie savo "kontorą". Lordas su Gloveriu vargu ar būtų galėję atkurti grupę. Numatydami artėjančią katastrofą, menedžeriai iškėlė užduotį -išsaugoti "Deep Purple" bet kokia kaina!

Po ilgų pokalbių Džonui Lordui pavyko įtikinti Janą Peisą | neišeiti. Tuo būdu Ričiui Blekmorui irgi nebuvo prasmės pasitraukti. Jis sutiko pasilikti, bet su viena sąlyga - reikės ne tik nauj jo vokalisto, bet ir naujo bosisto. Su jo reikalavimais teko sutikti, ir 1973 metų pradžioje iniciatyvinis trejetas nusprendė po truputį išstumti iš grupės Rodžerį Gloverį. Jie jau anksčiau buvo nužiūrėję aukštą jaunuolį su plaukais iki juosmens. Gleną Hjuzą pasirinko dar ir dėl to, kad šis neblogai dainavo.

Po anoniminio skelbimo "Melody Maker" laikraštyje, į perklausą atėjo apie keturiasdešimt vaikinų. Juokingiausia buvo tai, kad beveik visi bandė pamėgdžioti Janą Gilaną. Vienoje juostoje, gana prastai įrašytoje, kažkoks tipas dainavo neaiškiu girtu balsu ir tik kartą "paėmė aukštas natas". Tačiau buvo aišku, kad vaikinas turi nemenką potencialą. Tai buvo Deividas Koverdeilas, drabužių pardavėjas. Tuo laiku jis atrodė maždaug taip: storulis su kvailais ūsais, spuoguotu veidu ir žvairomis akimis. Jo klausėsi šešias valandas. Koverdeilo balsas buvo pakankamai stiprus bei dinamiškas, tačiau išvaizda suglumino visus. Jį pasiuntė pas gydytoją, kuris davė tablečių nuo viršsvorio. žvairumą irgi pavyko išgydyti. Pradėjus reguliariai ir teisingai maitintis, išsivalė veidą. Taip pamažu iš "bjauriojo ančiuko" jis virto pasaulio roko "prin... 1974 metų pavasario gastrolių metu Ričis Blekmoras susidraugavo su amerikiečių grupe "Elf“ Joje dainavo Ronis Dio. Ateityje ši draugystė suvaidino nemažą vaidmenį. (Garsios grupės "Rainbow" istorija).

Trečią kartą atnaujintoje "Deep Purple" grupėje faktiškai buvo du dainininkai; nors Deividas Koverdeilas buvo oficialus vokalistas, dainuojantis bosistas Glenas Hjuzas reikalavo sau daugiau solinių partijų. šios varžybos kartais įgaudavo ne visai sportinį charakterį. Grupės viduje netrūko teatrinių provincialios muzikinės komedijos stiliaus intrigų.

Ričis Blekmoras skyrėsi su žmona. Nesisekė jam ir grupėje. Deividas Koverdeilas linko į bliuzą, Glenas Hjuzas simpatizavo negriškajam "funky", tad Blekmoras traukėsi į antrą planą, vis mažiau ir mažiau dalyvavo kuriant muziką.

Tuo metu grupės uždarbiai jau priminė septynženldius telefono numerius, ir grupės buhalteris, atsižvelgdamas į didelį pajamų mokestį (jį įvedė leiboristų vyriausybė, kovojusi prieš turtuolius), patarė grupės nariams bei dviem menedžeriams palikti gimtuosius kraštus. Nenorom, bet šio patarimo teko paklausyti. Tonis Edvardsas ir Džonas Koletą po trumpų klajonių atvažiavo į Paryžių, o muzikantai įsikūrė Kalifornijoje, viename Los Andželo rajone. Aptarti reikalų visi jie susirinkdavo kas ketvirtį. Jų susitikimai Paryžiuje - lėktuvai, limuzinai, brangus viešbučiai - kartais primindavo aukšto rango diplomatų suvažiavimą.

Kai grupės narių nesutarimai ėmė atsispindėti ir muzikoje, "Deep Purple" iširo. Tai atsitiko po 1976 metų kovo 15 dienos koncerto Liverpulyje. Prireikė net šešerių metų, kad jie vėl atgimtų...



DISKOGRAFIJA


Shades Of Deep Purple (1968)
The Book Of Taliesyn (1968)
Deep Purple (1969)
Concerto For Group And Orchestra (1970)
InRock(1970)
Fireball(1971)
Machine Head(1972)
Made InJapan(1972)
Who Do We Think We Are (1973)
Burn(1974)
Stormbringer(1974)
Come Taste The Band (1975)
Made In Europe(1975)
Last Concert In Japan (1977)
Powerhouse(1977)
In Concert 1970-72 (1980)
Live In London (1982)
Perfect Strangers (1984)
The House Of Blue Light (1987)
Nobody's Perfect (1988)
Scandinavian Nights (1988)
Slaves And Masters (1990)
The Battle Rages On... (1993)



Komentarai
Vartotojo vardas:
Svečias - Pole


Maladiec Purplai
Vartotojo vardas:
Svečias - Jakkkksss


Deeeeeeepppppppppppp purrrrppppplllllleeeeee!!!!!!!!!!!!!! Mldc labiausei seip is dainu gal ''Higway star'' patinka ir aisku ''smooke in the water''
Vartotojo vardas:
Svečias -


Vardas:


Kiek bus du kart du plius 2 ?
Copyright 2016 hardrokas.net. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be administratoriaus sutikimo draudžiama. info@hardrokas.net