Elton John

Atrodė, žemė ėmė vaitoti, kai minia žmonių, susėdusių mil­žiniško stadiono vejoje ir tribūnose, riksmu sveikino savo numy­lėtinį. šis, saulės spindulių glostomas, stovėjo sudedamos estra­dos pakraštyje. žengęs keletą žingsnių, griebė mikrofoną ir su­griaudėjo:

- Alio, kaip gyvuojate?

Kitoje scenos pusėje pasirodė pranešėjas:

- Ledi ir džentelmenai, pas mus iš Anglijos atvyko Di Miurėjus - bosinė gitara, Naidželas Olsonas - mušamieji, Deivis Džon­sonas - solo gitara ir Eltonas Džonas...

Norėjo pridėti "rojalis", tačiau sutartinis švilpimas ir riks­mas neleido daugiau ištarti nė žodžio. Neaukštas, baltu kombine­zonu ir katiliuku, iš milijonų nuotraukų ir plokštelių viršelių pa­žįstamas veidas, po akinių stiklais mirksinčios akys... žmogus sėda prie rojalio. Keli aštrus akordai. Dar pora lengvų arpedžio, dar pasažas. Bosistas atitaria giliais, dainingais garsais. Būgnininkas slepiasi už savo barikados, bet kol kas tyli. Publika rimsta. Rims­ta dar labiau ir ištempia ausis. Eltonas uždainuoja aukštu, švelniu balsu...

Bet kas tai? Jis ima scenoje šokinėti. Kojos spyriu numuša už kulisų kėdę, vartaliojasi, vaidina smaugiąs vieną muzikantą. Negana to, užsikaria ant koncertinio "Stenvėjaus" ir pasišokinė­damas kartu su auditorija trypia į taktą. Patenkintas dar padaro keletą akrobatinių numerių. Atsirėmęs į klaviatūrą, atsistoja ant rankų - salto! Vėl keletas smūgių koja - nuo scenos lekia likusios kėdės. Atrodo, estrada jam - žaidimų aikštelė.

Akys netiki tuo, ką mato! Kaip gali žmogus, mokęsis Kara­liškojoje muzikos akademijoje, žmogus, kuriantis vos ne intelek­tualiausią roką, žmogus, kuris dainuoja iki blizgesio nušlifuotus opusus ir, svarbiausia, yra labai sentimentalus, - kaip jis gali ši­taip elgtis?

Redžas Duaitas (Reg Dwight), - vienintelis Duaitų šeimoje buvo keistas vaikas. Penkerių metų jau grojo pianinu. Iš klausos galėdavo atkartoti bet kokią išgirstą melodiją. Aštuonerių atmin­tinai mokėjo visas čako Bėrio, Elvio Preslio ir Edžio čoreno dai­nas. Dvylikos metų storulis Redžas gavo specialų leidimą lankyti Karališkosios muzikos akademijos studiją. Pats Redžas Duaitas apie savo karjerą taip pasakoja:

- Gimiau 1947 metų kovo 25 dieną Pinere, Midlsekso grafystėje. Vaikystė buvo sunki. Tėvai - eskadrono vadas ir misis Duait (dabar jie išsiskyrę ir sukūrę kitas šeimas) - buvo pedantai, metodiškai grūdo galvon geležines senosios Anglijos pažiūras, stengėsi iš manęs padaryti žymų klasikinį pianistą. Sėdėdavau prie rojalio, kai mano bendraamžiai kieme spardydavo kamuolį. Mama, nors ir pritarė mano susidomėjimui muzika ir parnešdavo namo plokštelių (iš jų išgirdau ir pamilau rokenrolą), įsivaizdavo mane tik klasiką. Tačiau aš negalėjau tapti klasikiniu pianistu: mažos rankos. O dėl cirko - teisybė! Tikriausiai atsiimu tai, ko negavau vaikystėje.

Jaunasis Redžas Duaitas grojo daugelyje roko ir bliuzo grupių, bet viena svarbiausių jo biografijoje - "Bluesology", kurioje jis pradėjo groti metęs mokslus prieš pat baigiamuosius eg­zaminus. čia grojo ir Rodas Stiuartas. Iš tikrųjų tai buvo daininkui Džonui Boldriui akompanuojanti grupė. žinoma, trys indvidualybės, kiekviena turinti savo muzikinę programą, ilgai kartu dirbti negalėjo. Juo labiau, kad Duaitas, iki tol buvęs tik akompanuojantis pianistas, pradėjo ir dainuoti. Kaip tik tuo metu, 1967-siais, Londono laikraštyje „New Musical Express" pasirodė ži­nutė, kad plokštelių firmos "Liberty" filialas kviečia naujus atlikėjus. Duaitas, iš daininko Džono Boldrio ir saksofonisto Eltono Dino vardų sukomponavęs savo sceninį pseudonimą (Elton John), konkurse pasirodė nesėkmingai. Tuo pat metu į firmą kreipėsi sep­tyniolikmetis paukščių fermos Linkolnšyre darbininkas Bernis Topinas (Bernie Taupin). Jis bandė eiliuoti. Eltonas susižavėjo Ber­no Topino eilėmis. Taip firma suvedė du jaunus žmones, apie kuriuos kalbama kaip apie kūrybingiausią ir muzikaliausią duetą popmuzikos istorijoje, nenusileidžiantį Lenono-Makartnio tandemui. Bernis Topinas pasakoja:

- Seniai rašiau eiles. Tokias impresionistines. Groti jokiais instrumentais nemokėjau ir nemoku, tačiau eiliuodamas galvoje girdžiu melodiją.

B. Topino eilės, ilgos ir painios poemos, pamažu keitėsi. Au­torius vis giliau skverbėsi į jausmų pasaulį, apdainavo gamtos grožį, kasdieninį gyvenimą. Eilėraščiai trumpėjo, tapo išraiškingesni. Jeigu pirmiau minčiai išreikšti reikėdavo kelių posmų, lai­kui bėgant pakakdavo dviejų eilučių. Tačiau rašau ne apie Topiną...

***

Tada, sudarius su firma kuklutį kontraktą ir įsikūrus viename Islingtono rūsyje, nei Bernio eilės, nei Eltono muzika nieko nejaudino, nors daina "Aš mylėjau tave" skambėjo 1968 metų Eurovizijos konkurse. Matyt, taip būna visada, kai siekiama efekto, o  bejausmėmis išraiškos formulėmis norima sužavėti klausytoją. Jie nusprendė išbandyti laimę, įrašydami tai, kas patiems patiko. Tai buvo „Lady Samantha", pasirodžiusi 1969 metų sausio 17 die­ną. Apie juos pradėjo kalbėti. Po metų pakvietė į Ameriką. Jau po pirmojo pasirodymo laikraščiai tiesiog springo, girdami Eltono originalumą. šito jis net pats nesitikėjo:

- Galėjau įlįsti į patį keisčiausią kostiumą. Atėjau į Los Andželo "Trubadūro" klubą užsitempęs siaubingą aprangą. Niekas nemanė, kad toks išeisiu į sceną ir grosiu. Bet aš ryžausi. Ir taip savimi džiaugiausi, kad paprasčiausiai užšokau ant rojalio... Nuo to viskas ir prasidėjo. Pasijaučiau esąs savimi.

Lieka pridurti, kad 1970 metų rugpjūčio 25-30 dienomis Los Andželo "The Trubadur" klube vykę Eltono koncertai buvo įtraukti į dvidešimties įspūdingiausių popmuzikos koncertų sąrašą, kurį paskelbė "The Rolling Stone" žurnalas.

Tęsiant trumpą Eltono koncertinę apžvalgą, negalima nepaminėti 1974 metų pasirodymo Niujorke, kai kartu dainavo du "didžiausi" Džonai: Eltonas Džonas ir Džonas Lenonas. Nuoširdi kūrybinė draugystė su didžiojo ketverto dalyviais tęsias ir dabar.

Eltono koncertai garsūs ne tik dėl triukų, bet ir svečių, kurių ypač gausu buvo 1975 metais "Vemblio" stadione. čia, šimto tūkstančių žiūrovų akyse, kartu su "šeimininku" pasirodė Stivas Vonderis (Stevie Wonder), Kikii Di (Kiki Dee), Džo Volšas (Joe Walsh)  ir grupė "Eagles", šie labai produktyvūs metai įamžinti plokštelėje "Fantastinis kapitonas" bei grupės "Who" filme "Tommy".

1979-aisiais Eltono ir būgininko Rėjaus Kuperio (Ray Cooper) karnavalą stebėjo Maskvos ir Leningrado žiūrovai.

1986 metų gruodžio 14-ąją Sidnėjaus pasilinksminimų centre vyko baigiamasis, dvidešimt septintasis, Eltono turnė po Australiją koncertas. Pirmojoje dalyje - jis su grupe, antrojoje talkino Melburno simfoninis orkestras. Tiesiog pavydėtinas, neišsenkantis išradingumas! Eltonas paprastai vos pasirodęs scenoje iš karto pribloškia žiūrovus. Koncerto pradžioje iš pianino išskrenda balandžiai, kyla sauso ledo luitai, arba jo "antrininkas" sudega lieps­noje, šou vidury įtampa dar labiau padidėja. Sidnėjuje jis pasiro­dė "a la Mozart" - baltu peruku ir ištaigingu XVIII amžiaus pabaigos dvariškio kostiumu. Eltono energija - begalinė. Stabtelė­damas tik nusišluostyti prakaitą, spinduliuodamas, šokinėdamas, siausdamas jis užkrečia tiek kitus grupės narius, tiek linguojan­čią, dainuojančią, plojančią publiką. Jis gali užšokti ant savo "Stenvėjaus" ir groti kojomis, groti prisispaudęs Miki Mauzo ausis, ryškiai žalia spalva išsidažęs plaukus, arba į sceną išeiti apsitai­sęs kaip Laisvės statula. Viską jis daro iš širdies, juokdamasis, linksmindamas save ir kitus.

- Aš daug repetuoju ir neatsisakau išeiti bisui. Tegu žiūrovai patiria viską, ko tikėjosi, - sako dainininkas.

***

Didžiulės, nuolat naujais įrašais ir plokštelėmis pasipildan­čios fonotekos savininkas Eltonas Džonas - kūrybinė laboratori­ja.

- Mano gyvenimo pamatas - muzika. Gyvenu, valgau, mie­gu, alsuoju muzika.

Ypač didžiulį poveikį Džonui turėjo negrų muzikantai. ži­noma, per ilgą laiką jo kūrybos stilius bei atlikimo maniera keitė­si, tačiau geriausiuose kūriniuose Džonas sugebėjo perteikti savo individualybę, pasiekė puikų ansamblinį skambesį. Todėl jo kom­pozicijos (pavyzdžiui, "Tavo daina", įrašyta 1971 m.) ir šiandien skamba gaiviai. Džono kūrybos pagrindas - turtinga bliuzų ir klasikinės muzikos atlikimo patirtis bei sugebėjimas kurti ryškias, lengvai įsimenančias melodijas. Pirmiau B. Topino parašytam teks­tui Eltonas "pridėdavo" melodiją per keliasdešimt minučių. Per dvi dienas sukurdavo dainas naujam albumui. įrašą paprastai pra­dėdavo namų studijoje tą pačią dieną, vos baigęs kurti muziką.

Iš pradžių Eltonas leido solidžius albumus su stilizacijomis arba turtingai orkestruotais tradiciniais kūriniais. Muzika turėjo vos ne liaudišką charakterį, vyravo nuoširdi, rami, lengvai vysto­ma melodija, apipinta spalvinga kamerinio orkestro palete. Tai didelis aranžuotojo Polio Bakmasterio (Poul Buckmaster), vio­lončelisto ir klasikinės muzikos kūrėjo, nuopelnas. Vientisumu ir ilgesinga nostalgija išsiskiria "Tumblew connection" ciklas. Gru­pės branduolį kartu su Eltonu Džonu tuo metu sudarė būgninin­kas Naidželas Olsonas (Nigel Ollson) ir bosistas Di Miurėjus (Dee Murray).

1971-aisiais daugiausia triukšmo sukėlė albumas "Madman Across The Water" ("Beprotis eina per vandenį"). Manoma, kad šis diskas yra lyg laiptelis į aukštesnę Eltono kūrybos pakopą (pir­miausia dėl to, kad dainose iškeltos socialinės problemos). Muzi­kos atžvilgiu jis gana vienodokas ir gal todėl bematant buvo nu­kainotas... 1972 metais grupę papildė naujų muzikinių idėjų ku­pinas škotų gitaristas Deivas Džonstounas (Dayve Johnstone).

Nauja albumų serija buvo įrašinėjama netoli Paryžiaus, d'Herrouvilų rūmuose. Plokštelėse "Honky Chateau"("Honki rūmai"), "Don't Shoot Me, Fm Only Piano Player" ("Nešaukite, aš tiktai pianistas"), "Goodbye Yellow Brick Road" ("Sudie, geltonų ply­tų kely"), buvo įrašytos puikios dainos - melodingos, meistriškai sukomponuotos, su išradingomis eilėmis.

Probėgom, tarp nesibaigiančių gastrolių, "Caribou" studijo­se prie Denverio buvo įrašytas tokio pat pavadinimo albumas. Var­ginantis gyvenimas muzikantą išsekino, apėmė depresija, todėl teko atšaukti koncertus.

Atsigauti padėjo draugai ir sportas, kuriam Eltonas nuo ma­žens nebuvo abejingas. Prie darbo, įrašant "Captain Fantastic And The Brown Dirty Cowboy" ("Fantastinį kapitoną ir rudai purviną

kaubojų"), prisidėjo net Džonas Lenonas. Plokštelė pirmavo taip Amerikos albumų, o metams baigiantis tokią pat sėkmę pelnė naujas albumas "Rock Of The Westies" ("Rokas iš uolingų kalnų"). Eltono kelionė po 44 Amerikos ir Kanados miestus buvo fantas­tiškai sėkminga.

1976 metais pasikeitė kai kurie grupės muzikantai, tačiau Eltonas liko ištikimas pramoginės ir klasikinės muzikos pusiaus­vyrai. 1983-aisiais įrašytoje plokštelėje "Too Low For Zero" ("žemiau nulio") vėl girdime pirmąją grupės sudėtį. Naujesniuose albunuose "Ice On Fire" ("Ledas ugnyje"), "Leather Jackets" ("Odi-n i ai švarkai") labiau dominuoja komercinės, paprastesnės, ritmiškesnės kompozicijos, lydimos pučiamųjų bei elektroninių instru­mentų. Dvigubas "Koncerto Australijoje" albumas - koncerto Sid­nėjuje dokumentas, įamžinęs vertingiausią Eltono-Topino kūrybos dalį.

Eltonas ne kartą dalyvavo įrašinėjant senų kolegų ir draugų Nilo Sedakos (Neil Sedaka), Kikio Di, Dženifer Raš (Jannifer Rush) albumus. 1987-ųjų rudenį Eltonas talkino Džordžui Harisonui įrašant albumą "Cloud Nine".

***

Eltonas Džonas - paprastas, jautrus ir nuoširdus žmogus. Jo figūra - antroji po "Beatles" muzikantų buvo pastatyta madam Tiuso vaško muziejuje. Ne kartą gastroles jis pradėdavo grandio­zine reklama: "Kas triukšmingesnis ir gražesnis už "Konkordą"? Eltonas Džonas!" Holivude, Eltono Džono garbei inkrustuojant į asfaltą žvaigždę, pirmąkart per visą šios ceremonijos egzistavimą" o jų buvo apie du tūkstančius, - prireikė uždaryti gatvę...

Eltonas - aistringas futbolo mėgėjas, "Votfordo" klubo prezidentas. Ir jis taip stropiai eina šias pareigas, kad, esant reikalui, gali atšaukti gastroles. Ne kartą lėšas, gautas už savo koncertus pervedė į "Pagalbos sportui", „Nacionalionio jaunimo teatro", "Vaikų-invalidų draugijos", "Kovos prieš AIDS" sąskaitas“. Ne kartą po Eltono koncertų kritikai rašė: "šis žmogus su savo

muzikantais vienu šou-koncertu suteikia žiūrovams tiek malonu­mo ir pramogų, kiek dauguma aktorių - per pusę metų."

... Jis dainuoja apie mums nežinomų komiksų herojus, apie prarastą nekaltybę, negrįžtančią jaunystę, meilę, vienatvę, kos­monautus, apie kare sužeistus žmones, dainuoja paprasčiausiai apie tai, kaip jam gera. Dainuoja dainas, kurių dauguma yra aukš­čiausios prabos.

***

1989 metų superalbumas "Sleeping With The Past'' ("Mie­gojimas su praeitimi") buvo įrašytas Danijoje, "Puk" studijoje pakiliai, lyg vienu atsikvėpimu. Visų dešimties kompozicijų konstruktoriai E. Džonas ir B. Topinas sako:

- šios dainos inspiruotos penktojo ir šeštojo dešimtmečių soulo pionierių, kurių muzika mums daug ką primena...

Albumas dedikuotas... Berniui! Tai ne tik puikus kūrybos milžinų dialogo vaisius. Jis byloja ir dėmesį, ir pagarbą žmogui.

Plokštelėje nebėra nostalgijos. Tai akivaizdus įrodymas, kad Eltono šlovė dar nesibaigė. Tai albumas visiems, sakyčiau, tai nuo­taikų kaleidoskopas: galima ir pašokti, ir pasiklausyti, ir pamąstyti. Kiekviena plokštelėje įrašyta daina - potencialus hitas. Ne vieną jų mes atpažįstame radijo programose, neretai matome TV ekranuose.

Puikios, melodingos baladės "Whispers" ("šnabždesiai"), "Sacrifice" ("Auka"), "Blue Avenue"("žydra gatvė"), bliuzas "Amazes Me" ("Nustebino mane"), energingas rokas "Club At The End Of The Street" ("Klubas gatvės gale"), "Stones Throw From Hurtin" ("Akmenų mėtymas nuo įsižeidusių")- Puikios ei­lės apie anglies šachtas ("Durban Deep"), gydančias rankas ("Healing hands"), meilę be atsako ("I Never Knew Her Name"). Ra­mios, kuklios aranžuotės, sakyčiau, instrumentinė dieta, neužgo­žia nuoširdaus Eltono pasakojimo ir jam nekliudo.

Be abejo, Eltonas - labai užsiėmęs žmogus. Bet ne laiko ver­gas. Jo optimizmas - begalinis. TV ekranuose matėme, kaip džiaugsmingai ir lengvai jis surengė savo daiktų aukcioną, girdėjome skundžiantis - pritrūkę laiko futbolui... Jis gyvena muzika, ir muzikai labai jo trūktų. įrašai, koncertai, gastrolės... Tik dviejų dienų pristigo, ir 1989 metų lapkričio pabaigoje, per Eltono turnė Australijoje, būtume susitikę Sidnėjaus stadione. Miestas mirgė­jo Eltono koncerto reklama. Turnė finansavo Australijos civili­nių oro linijų bendrovė "Kvantas".

Jeigu kur nors žemėje būtų rojus, tai, be abejo, Australijoje. Nuostabi šalis: šiltas klimatas, nepakartojama gamta, gražūs mies­tai - ir visur be perstojo skamba Eltono Džono muzika...

„Nenorėjau susitikinėti su jokiais žurnalistais nei biografais, nes gyvenimas buvo nebemielas. Tačiau dabar aš visiškai ramus. Susitaikiau su savim, išsprendžiau bent vieną problemą: pripažinau, jog iš tikrųjų esu homoseksualistas. Ir pasakęs tai sau, pamažu atsikračiau kitų problemų", - šis Eltono Džono prisipažinimas šokiravo net visko patyrusius Vakarų spaudos atstovus.

Atrodė, įžymusis rokmenas nusiramino gerokai anksčiau - kai taikiai išsiskyrė su žmona Renata Blauel. Paskui laimėjo teismo procesą prieš "Sun" ir gavo milijoną dolerių už ten išspausdintą šmeižtą. Vėliau aukcione pardavė viską, ką tik buvo įmanoma, iš savo namo Vudsaide spintų.

"Niekaip negalėjau susivaldyti - gėriau, uosčiau kokainą, šešerius metus sirgau bulimija (labai padidėjęs alkio jausmas). Nervinausi dėl savo svorio - ir valgiau, valgiau, valgiau, kol nepasidarydavo bloga".

Narkotikai, alkoholis ir šlovė pavertė Eltoną pačiu egoistiš­kiausiu roko monstru. "Pamenu, stovėjau prie lango, žiūrėjau į vėjo lenkiamus medžius ir surikau: "Lauke velniškai smarkiai pučia! Ar kas nors gali sustabdyti šitą nesąmonę?" Visiškai rimtai maniau, kad užtektų man įsakyti tarnams ir jie užkimštų vėjo nas­rus". Nuo panašių išsišokimų kankinosi ne tik aplinkiniai, bet ir pats Eltonas.

Po klaikių kaprizų periodų ateidavo juodos depresijos valandos, ir dainininkas ilgam užsidarydavo tarp keturių sienų. Dvidešimt vienerių metų bandė nusižudyti - tada išsiskyrė su sužadėtine Linda Vidrou. šis bandymas buvo tragikomiškas, kaip ir daug kas Eltono gyvenime: nusprendęs nusinuodyti dujomis, atidarė virtuves langą, ne iki galo atsuko dujų rankenėlę, o prieš įkišda­mas galvą orkaitėn, įmurdė ten pagalvėlę,

1975 metų lapkrityje Los Andželas šventė "Eltono Džono savaitę". Beverly Hilse žvaigždei paskyrė ištaigingą narną, iš Lon­dono atskrido tarnų, draugų ir giminaičių armija, Vieną gražią die­ną, kai visa šita draugija susirinko prie baseino, Džonas susibėrė burnon 60 raminančių tablečių ir šoko į vandenį motinos ir septyniasdešimtpenkiametės bobutės akivaizdoje, kraupiai šaukdamas: "Dabar aš mirsiu!"

"Visuomet prisiminsiu, kaip jie mane traukė ir pumpavo. Ir močiutės žodžius: "Man regis, visiems mums jau laikas važiuoti namo". Dabar Eltonas dėl visko kaltina nelaimingą vaikystę - tė­vas niekuomet nebuvęs su juo meilus, todėl jis viską pergyvendavo savyje. "Mane auklėjo kaip pavyzdinį vaikelį, kuris negali prieš­tarauti, todėl taip ir neišmokau atvirai reikšti savo jausmų".

Pirmas žingsnis į laisvę - pabėgimas iš prabangaus, stebuklų kupino namo Vudsaide. Eltonas buvo matęs, kaip tokiame pat keis­tų dalykų prigrūstame name blaškėsi Elvis Preslis: "Aplankiau jį prieš pat mirtį. Buvo baisus: išpurtęs, prakaituotas, kakta sruvo plaukų dažų srovelės. Aplinkui šlaistėsi tuzinas kažkokių lioka­jų, kurie privalėjo prižiūrėti Preslį, jau panašų į gyvą lavoną. Sup­ratau: jeigu kažko nepadarysiu, baigsiu taip, kaip jis“.

Paskui Eltonas išsinuomavo namelį Holandparke, kuriame ir dabar gyvena. "Niekuomet nebuvau vienas. Iš pradžių gyvenau su mama, paskui menedžerio name? Vėliau prasidėjo nesibaigian­tys turnė, kuriuose mane supo minios, Keldavausi, prausdavausi, rengdavausi, išeidavau iš miegamojo - ir nuo to momento kažkas manim rūpindavos. štai ir nusprendžiau gyventi vienas ir daryti viską pats".

Vieninteliu Džono kompanionu tapo pilkas gauruotas To­mas, kurį rado benamių šunų prieglaudoje: "Visi šunys įniršę lojo narvuose, o šis gulėjo tyliai ir žvelgė į mane liūdnomis akimis. Pamaniau - koks jis panašus į mane..."

Maždaug tuo laiku Eltonas sutiko jauną amerikietį, kurį at­virai vadino "pirmąja tikrąja meile". Kai jie susipažino, Džonas riaukė ir uostė kokainą, kol naujasis pažįstamas neiškentęs galų pale jam pasakė: "Meilė - tai dviejų krypčių eismo gatvė. Mūsų kelyje viešpatauja chaosas, nes yra trečias dalyvis - narkotikai".

Draugas irgi turėjo problemų su žolelėmis, tad prikalbino dainininką vykti klinikon. Bet prieš tai jie sudarė pretenzijų vie­nas kitam sąrašus. "Eltonas vartoja narkotikus, geria, serga bulimija, jam užeina pykčio priepuoliai"; Kompozitoriaus sąraše te­buvo vienas priekaištas: "Jis niekada nepadeda į vietą kompakti­nių diskų".

Gydymas prasidėjo parašius atsisveikinimo laišką kokainui. Ir dabar jis saugo geltonus tvarkingai prirašytus lapelius: "Aš taip mylėjau tave... Negalėjau be tavęs gyventi... Siunčiau automobi­lius ir net lėktuvus..." Paskui lankė Anoniminių alkoholikų susi­rinkimus.

O geriausias vaistas nuo egoizmo pasirodė esąs susitikimas su berniuku iš Indianos valstijos, sergančiu AIDS. Eltonas tapo Rajanui vyresniuoju broliu, o jo tėvams - ištikimu draugu. Jis pa­dėjo organizuoti laidotuves, pats nešė berniuko karstą, "Dieve, kokie tie žmonės tvirti ir garbingi! Jie siaubingai kentėjo, bet nie­kuomet nesiskundė. O aš, aš! Kaip aš galėjau niršti, jei viešbu­čiuose būdavo ne tokie užtiesalai, kokie man patinka!? Nuo tada aš nebesiskundžiu..."

Eltonas Džonas pripažįsta: nors šlovė ir kėlė daug proble­mų, vis dėlto ji suteikė jam tai, apie ką būdamas berniūkščiu Redžinaldu Kenetu Duaitu nė nesvajojo. "Dainavau princo Alberto pilnametystės baliuje Vindzoro pilyje. Kai atvažiavau, salėje nieko nebuvo, tik šokių orkestras ir princesė Diana. Net dvidešimt minučių šokome su ja čarlstoną, paskui atsirado princesė Ana ir taip pat mane pakvietė šokiui. Raitėmės pagal disko muziką. O po to pasirodė karalienė Elžbieta, lydima savo arklininko, ir pa­klausė: "Ar neprieštarausite, jeigu mes prie jūsų prisidėsim?" Kaip tik tuo momentu muzikantai užgriežė "Roką kiaurą parą", ir aš šokau rokenrolą su Anglijos karaliene!"

Eltonas Džonas gyvai domisi tuo, kas vyksta muzikos pa­saulyje - neapkenčia repo ir naujų grupių, kurios stengiasi išgar­sėti ne dainomis, o įmantriais videoklipais. O pats rengiasi "nu­šluostyti nosį Vėberiui" - su Berniu Topinu parašyti miuziklą.



DISKOGRAFIJA

EmptySky(1969)
Elton John (1970)
Tumbleweed Connection (1970)
17-11-70(1971)
Friends(1971)
Madman Across The Water (1971)
HonkyChateau(1972)
Don't Shoot Me, Tm Only Piano Player (1973)
Goodbye Yellow Briek Road (1973)
Caribou(1974)
GreatestHits(1974)
Captain Fantastic And The Brown Dirty Cowboy (1975)
Rock Of The Westies (1975)
Pop Chrome (1975)
Here And There (1976)
Elton John Band Featuring John Lennon And The Musele
Shoals(1976) Blue Movės (1976) GreatestHits(1977) Four From Four Eyes (1977)
ASingleMan(1978)
London AndNew York (1978)
The Thom Bell Sessions (1979)
VictimOfLove(1979)
LiveColleotion(1979)
21 At 33 (1980)
The Very Best Of Elton John (1980)
Lady Samantha (1980)
The Fox (1981)
JumpUp(1982)
LoveSongs(1982)
Too Low For Zero (1983)
Breaking Hearts (1984)
The New Collection voll-2 (1984)
Seasons Early Love Songs (1984)
IceOnFire(1985)
Leather Jackets (1986)
Live In Australia(1987)
Greatest Hits vol.3 (1987)
Reg Strikes Back (1988)
Sleeping With The Past (1989)
The Very Best OL. (1990)
The One (1992)
Songbook(1992)
Duets(1993)




Komentarai
Komentarų nėra. Būk pirmas!
Vardas:


Kiek bus du kart du plius 2 ?
Copyright 2016 hardrokas.net. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be administratoriaus sutikimo draudžiama. info@hardrokas.net