Sweet

Visai neseniai viename naujausių rinktinių šokių muzikos albumų ("kokteilių") nonstopinėje atgaivintų senų hitų virtinėje atpažinau grupės "Sweet" dainą "Co-co" (beje, šiuo žaismingu kūrinėliu labai mėgdavo kankinti Vilniaus radijas, po keliasdešimt kartų per mėnesį šią dainą transliuodamas koncertuose, giliaprasmiškai pavadintuose "Užsienio šalių estrada"). Tai kokią gi muziką ši grupė groja - estradinę (o kas apskritai toji "estradinė muzika"?), roką (jei rokas, tai koks jo "kietumo" procentas?), o gal - disco-šmisko?
Iš tikrųjų, sprendžiant iš tokių dainų, kaip "Co-co" - žaismingas pasakojimas apie kokoso palmių šalis - sunkoka "Sweet" muzikoje įžvelgti bent truputėlį roko. Bet nemažai yra šios grupės dainų, kurios pagal skambesio "kietumą" galėtų rungtis ir su ne vienu "tikru" metaliniu ansambliu. žodžiu, prieštaringas repertuaras, kurį, beje, atspindi ir "Sweet" biografija: vienas esminių jos prieštaravimų - ilga ir sunki muzikantų kova su grupėsprodiuseriais dėl teisės patiems, savarankiškai kurti bei įrašinėti savo kompozicijas, o ne vien svetimas dainas...


 

Apie grupę "Sweet" savo metu buvo pašmaikštauta, kad tai toks neoriginalus ansamblis ir vien tuo jis esąs originalus. Ką gi, ir "Status Quo" seniau buvo vadinamas blogiausiu pasaulyje roko ansambliu", ir kitiems pripažintiems atlikėjams ne kartą yra tekę girdėti panašių "liaupsių".

"Sweet" atsiradimo istorija - tai tipiškas pavyzdys, kaip daroma komercinė sėkmė. Viskas prasidėjo 1970 metais, kai du apsukrūs menedžeriai Cinas ir čepmenas nusprendė tapti dar ir kompozitoriais. Kaip tarė, taip padarė: sukūrė nemažai dainų, kurias dainuoti patys neišdrįso, o kitiems, jau žinomiems ir patyrusiems atlikėjams, kažkodėl pagailėjo duoti. O kad šie jų kūrybos bandymai nenueitų niekais, ėmė ieškoti jaunų, perspektyvių atlikėjų, kuriuos būtų galima suburti į roko grupę. Beje, tandemas ChinnChapman turi neabejotiną naujų talentų ieškojimų sugebėjimą: pakanka paminėti tokius jų dėka šlovę pelniusius atlikėjus, kaip "Smokie", Suzi Quatro, "Mud", "New World" ir kt. Abu menedžeriai nusprendė, kad susivėlę pasišiaušę underground tipo baidyklės jau gerokai įkyrėjo, ir atsirado kitokio imidžo atlikėjų poreikis: tai turėjo būti nors ir ilgaplaukiai (mada!), bet "švarūs" berniukai, o jei ištepti, supurvinti - tai tik grimu.

Kitaip sakant, reikėjo sukurti naujoviškus stabukus, į kuriuos žiūrėdamos merginos žviegtų iš džiaugsmo, o jų bendraamžiai stengtųsi būti panašūs į mėgiamos grupės muzikantus. Toks paauglių auditorijai skirtų dievukų poreikis egzistuoja jau nuo senų laikų: kadaise pirmuoju rokenroliniu dievaičiu tapo Elvis Preslis (storulis, pliktelėjęs rokenrolo pionierius Bilas Kalėjus tokiam vaidmeniui netiko, vėliau estafetę perėmė "bitlai", kitos roko grupės. Ir jei "natūraliu būdu" tokie subjektai neatsiranda, juos mikliai, pagal numatytą planą "padaro" apsukrūs šou biznio veikėjai. Taip kadaise buvo sulipdytas amerikietiškas "The Beatles" atitikmuo "The Monkees", vėliau "Kiss", o šiuo metu labiausiai peršamas paaugliško šaunaus imidžo etalonas - amerikiečių penkiukė "New Kids on the Block".

Muzikantus būsimajam ansambliui Cinas ir čepmenas surado Londono priemiestyje. Pavadinimą "Sweet" ("Saldukai") taip pat sugalvojo būsimieji grupės "tėveliai". į šią grupę buvo pakviesti keturi jauni muzikantai: dainininkas škotas Brajanas Konolis (Brian Connoly) iš Glazgo, boso gitara - Stivas Pristas (Steve Priest) iš Hajeso, solo gitara - Endrius Skotas (Andrew Scott) beje, iki užgimstant "Sweet" grojęs tik boso gitara) ir būgnai -Mikas Takeris (Mick Tucker) iš Midlsekso. Negalima šių muzikantų pavadinti visiškais pienburniais - ir muzikinės, ir gyvenimo patirties jie jau turėjo pakankamai. Visi, išskyrus būgnininką, jau buvo vedę, augino vaikus. B. Konolis ir M. Takeris buvo groję ansamblyje "Wainwright's gentleman" - ir ne bet su kuo, o su pačiais būsimaisiais "parpalais" J. Gilanu ir R. Gloveriu. Ne slapukas buvo ir A. Skotas, grojęs grupėje "Mayfield's mule", o S. Pristas uždarbiavo, įrašant įvairių žinomų atlikėjų plokšteles sesijinio muzikanto vaidmenyje.

Pirmas naujai iškeptas grupės blynelis - keturi singlai su dainomis: "Funny Funny", "Co-co", "Pappa Joe" ir "Little Willie" (šios dainos pateko į nedidelę sovietišką plokštelę, kurią taip buvo pamėgę Vilniaus radijo muzikos redaktoriai...). Patyrę plokštelių pasaulio lapinai Cinas ir čepmenas įrašinėjant šias dainas elgėsi labai atsargiai: pirmąsias tris dainas "Sweet" nariai tik dainavo, o instrumentines partijas grojo įvairūs kviestiniai muzikantai. Tik "kepant" ketvirtą singlą "Little Wille", leido groti ir "Sweet". Beje, Nikas čepmenas, daugiau kaip 30 populiariausių pasaulyje hitų autorius, nemoka groti nė vienu muzikos instrumentu...

Pirmosios "Sweet" dainos - tai tipiška "bubblegum" produkcija, kitaip sakant, vaikiška šokių muzika su tekstais iš pradinukų elementoriaus. Tai nebuvo panašu ir į roką, gal todėl tik po metų, 1971-aisiais, Brajanas O'Konolis išdrįso "Sweet" pavadinti roko ansambliu. Kad ir kaip ten būtų, tos pirmosios kūdikiškos kompozicijos nutiesė tiesų takelį į aukštas - vienąkart Nr.l Amerikoje, du kartus Anglijoje - topines pozicijas, nors reiklesnių roko fanų veiduose jos sukeldavo tik pašaipų šypsnį. "Svytai" tapo tikrais paaugliško amžiaus klausytojų stebuklais. Jų populiarumą ypač padidino pasirodymai per televiziją, kai muzikantus pristatydavo kaip naujus jaunimo maištininkus (gal norėta užpildyti tuštumą, kuri atsirado pasitraukus hipiams). Vieno tokio TV koncerto metu simpatingasis ilgaplaukis (tvarkingai sušukuotas!) blondinas Brajanas O'Konolis, baigęs dainuoti paskutinę dainą, ryžtingai į savo sulenktą koją perlaužė metalinį mikrofono stovą. žurnalistai šį tariamai spontanišką jo veiksmą pakomentavo ironiškai: mikrofono stovą tikriausiai įpjovė dar prieš koncertą... Panašūs "maištingi" triukai buvo režisuojami bei atliekami ir koncertų salėse, stengiantis sukelti natūralumo, netikėtumo įspūdį.

Gali susidaryti vaizdas, kad visa "Sweet" ketveriukė - tai bevaliai, nevykėliai muzikantai. Tai, žinoma, netiesa: jiems dirigavo visagaliai menedžeriai, kontrakto replėmis suvaržę kiekvieną savarankišką muzikantų žingsnelį. Jie jautėsi lyg marionetės, tampomos miklių menedžerių - prodiuserių Cino ir čepmeno pirštų. Nedžiugino jų ir meistriškai sukurtas naujų žalio jaunimėlio stabų kultas. "Kad ir kaip blogai mes pagrotume koncertuose Anglijoje, vis tiek publika klyks iš džiaugsmo, - su kartėliu balse viename interviu prisipažino "Sweet" muzikantai. - Turi pagaliau ateiti toks momentas, kai bent vienas klausytojas supras, kaip blogai mes grojame. Bet niekas, išskyrus žurnalistus, mūsų kažkodėl nekeiksnoja". Grupė labai norėjo užkariauti klausytojų auditoriją savo grojimu. "Sweet" beliko džiaugtis populiarumu kitose šalyse, kur pasisekimas buvo pelnomas labiau muzikine, apčiuopiama veikla, o ne staipymusi prieš įaudrintą paauglių auditoriją. Gastroliuojant už Anglijos sienų, jų klausydavosi kritiškiau nusiteikusi publika, kurios masinės informacijos priemonės taip stipriai neapdorojo, kaip tėvynėje. Ypač jiems sekėsi Vakarų Vokie­tijoje, kur net 14 singlų (t. y. kelis kartus daugiau negu Anglijoje) užkopė į pirmą topų vietą.

1974 metais apsukrioji dvejukė činas-čepmenas buvo išsikovoję jau labai tvirtas pozicijas popmuzikos rinkoje, o svarbiausias tikslas liko tas pats - kuo daugiau savo kūrybos dainų iškelti į aukštesnes pozicijas. Toms dainoms atlikti jie jau turėjo subūrę nemažą atlikėjų ratelį - ne tik "Sweet", bet ir Suzi Quatro, "Mud".

Kartais topinėse varžytuvėse kildavo konkurencija tarp šių trijų atlikėjų, kurių patronai buvo tie patys... "Sweet", norėdami išlikti topinės šlovės zenite, turėjo progresuoti, keistis, nes per tuos kelerius metus viena į kitą labai panašios kompozicijos spėjo pabosti net pačiai nereikliausiai auditorijai. Siekdami tokio tikslo, patys menedžeriai - prodiuseriai ne tik sukūrė, bet ir ilgai aranžavo singlinę dainą "The Six Teens". Tai, ko gero, apskritai labiausiai pavykęs "Sweef * singlas, Tačiau topuose ši plokštelė pakilo tik į 7-ąją vietą. Tai jau pakvipo katastrofa. Neišgelbėjo ir kita daina, taip pat apskaičiuota sėkmei, - "Tum It Down". Na, o "Sweet" ta nesėkme neblogai pasinaudojo, beveik galutinai išsipainiodami iš čino-čepmeno diktato.

Nuo pat lemtingo kontrakto su čino-čepmeno "firma" pradžios "Sweet" muzikantai visokiais būdais stengėsi nors kiek atleisti stipriai suveržtus pančius. Iš pradžių jie bandė neklausyti patronų nurodymų bent koncertų metu, vėliau mėgino į singlų antrąją, B pusę, įterpti savarankiškus kūrinėlius. Albumai, surinkti iš tokių, labiau į singlus orientuotų dainų, neturėjo pasisekimo. "Sweet" muzikantų ambicijos nebuvo patenkintos, o menedžeriai trynė delnus, džiaugdamiesi didele singlinių hitų sėkme. Muzikantai ilgai kentė tokią geležinę tvarką, kol pagaliau 1975 metais išsikovojo šiokią tokią laisvę: albumui "Sweet Fanny Adams" patys pasirinko prodiuserį - pirmąkart juo buvo ne Maikas čepmenas, bet Filas Veinmenas. Ketveriukė buvo labai patenkinta šia plokštele, tačiau M. čepmenas galvojo kitaip ir, įrašant albumą "Desolation Boulevard", vėl buvo prodiuseriu. Rietenos prasidėjo iš karto: muzikantai norėjo ją įrašyti "gyvą", lyg koncerte - be dublių, papildomų dailinimų, o prodiuseris lenkė prie garso įrašų "kosmetikos" ir pats atliko daugybę mikšeravimo triukų pradinėje įrašytoje juostoje, neatpažįstamai pakeisdamas pirminį skambesį. Visos šios sumaišties rezultatas - plokštelė, kuri nepatenkinojos autorių ir neturėjo jokios komercinės sėkmės. Jau tada, 1975 metais, spaudoje pasirodė "Sweet" muzikantų interviu, kuriuose jie dievagojosi patys esą pakankamai patyrę būti savo muzikos prodiuseriais. Tačiau komerciniai kontaktų gniaužtai dar jų nepaleido... Muzikantai nepuolė į neviltį ir visiems žadėjo, jog geriausia jų plokštelė dar ateityje. Tai, anot jų, turėjo būti "albumas iš didžiosios A", pagal savo vertę diskografijoje atitinkantis "The Beatles" puikųjį "Sgt. Pepper's" Lonely Hearts Club Band" ar "The Who" roko operą "Tommy".

Bet tokio lygmens albumo "Sweet" taip ir nesugebėjo išleisti. Tiesa, jie pamažu visiškai išsivadavo iš čino-čepmeno letenų, patys kūrė savo dainas, patys buvo savo plokštelių prodiuseriai. Plokšteles leido kasmet, bet jau pirmieji visai savarankiški jų kūrybiniai projektai parodė tik desperatišką norą atitrukti nuo atvirai komercinės muzikos štampų. Bet tas bėgimas nuo banalybių (kurios, beje, savo laiku "Sweet" ir padarė superžvaigždėmis) buvo labai nesėkmingas: viską, ką nauja jie panaudodavo savo kūryboje, visai nesunkiai buvo galima rasti ankstesnėje kitų roko įžymybių kūryboje - tai jau buvo tokių grupių, kaip "Led Zeppelin", "Vanilla Fudge", "Three Dog Night" ar "Deep Purple" plokštelėse. Labai daug dėmesio jie skyrė dainų aranžavimui. Taip visa "Blockbuster" kompozicijos melodija tebuvo labai prašmatniai aranžuotas ir ištęstas... vienas elementarus akordas. "To nedrįstų daryti net "Black Sabbath", - paironizavo muzikos kritikas, matyt, nelabai mėgstąs sunkųjį metalą.

Daug kam - man taip pat - bene labiausiai įsiminęs to savarankiško "Sweet" kūrybos periodo albumas - "Give Us A Wink" (1976): puikūs, melodingi hitai "Action", "Lies In Your Eyes", na, ir neapsimestinis muzikos kietumas. Tačiau nuo komercinės pakraipos dainelių jie taip niekada ir neatitrūko. Nepaisant visų grupės ieškojimų ar bandymų paįvairinti savo kūrybą, didžioji dauguma roko fanų taip niekada ir nepripažino "Sweet" roko grupe. O roku jų dainas laikė tik pati jauniausia ir nereikliausia to meto auditorija. Vienas straipsnis apie "Sweet" vadinasi "Hardrokas kūdikiams".

Ir vis dėlto tai pernelyg griežtas šios grupės įvertinimas. Tiems "kūdikiams", kurie mėgo "Sweet" dainas paauglystėje, dabar, po dvidešimties metų išgirdus dainą "Fox On The Run" ar kurį kitą puikų hitą, nušvinta veidai. Reikalinga buvo ta muzika, 

nesvarbu, kad kritikai mosavo vėzdais. Galų gale, kiek nuėjo į užmarštį atlikėjų tos tariamai rimtos roko muzikos, kuriai tada buvo giedami ditirambai! Pasiklausykite 1980 metais išleisto dvigubo geriausių "Sweet" dainų albumo, skirto 10-mečio sukakčiai, ir pabandykite rasti nevertų dėmesio dainų. Vargu ar pavyks! Puiki puokštė melodingų, smagių rokenrolinių trepsiukų, o "firminio" "Sweet" skambesio nesupainiosite su jokia kita grupe. Ar maža, kad būtų galima patekti į roko istoriją? Aš manau, pakanka!


 


 

DISKOGRAFIJA

Funny How Sweet Co-Co Can Be (1971)

The Sweet (1973)

Sweet Funny Adams (1974)

Desolation Boulevard (1974)

GiveUsAWink(1976)

LevelHeaded(1977)

OffTheRecord(1977)

Cut Above The Ręst (1979)

SweetVI(1980)

IdentityCrisis(1982)

 

Autorius: Virginijus Mizeras




Komentarai
Vartotojo vardas:
Svečias - gintas j.


lyg siolei dievinu sios grupes atliktus kurinius ir nors kritika dalinai teisinga,manau,grupe i istorija ieis kaip svelniojo roko grupe.
Vardas:


Kiek bus du kart du plius 2 ?
Copyright 2016 hardrokas.net. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be administratoriaus sutikimo draudžiama. [email protected]