Motorhead

Anglų rokerių „Motorhead“ lyderis Lemmy Kilmister gimė 1945 12 24 ir ankstyvoje jaunystėje bandė groti keliose grupėse, bet išpopuliarėti nepavyko. 1967 m. jis įsidarbino techniku pas patį Jimi Hendrix. Darbas su legendiniu gitaristu privertė Lemmy paimti vėl gitarą į rankas ir išbandyti save su hipiais grupėje „Sam Gopal“. Su ja Kilmister įrašė kelis albumus ir pakankamai išgarsėjo Anglijos undergrounde. 1971 m. jis pradėjo groti bosine gitara grupėje „Hawkwind“ ir rašyti dainas, iš kurių keletas tapo hitais („Motorhead“, „Lord Of Light“, „Silver Machine“). Lemmy ir grupės laukė šviesi ateitis, jei ne viena nesėkmė. 1975 m. pavasarį kertant Kanados ir JAV sieną, pas Lemmy buvo rasta narkotinių medžiagų. Taigi, „Hawkwind“ tęsė gastroles jau be bosisto. Po 5 parų, praleistų areštinėje, Kilmister grįžo į Londoną, kur su buvusiu „UFO“ gitaristu Larry Willis nutarė įkurti grupę „Bastard“. Grupės būgninku tapo Lucas Fox, o Lemmy grojo boso gitara ir dainavo. Bijantis, kad dėl grupės pavadinimo juos gali ignoruoti radijo ir tv, muzikantai persikrikštija į „Motorhead“. Pirmasis koncertas įvyko nedideliame Chalkfarm miestelyje, kur muzikantai apšildė tuo metu populiarią grupę „Greenslade“.

Lemmy muzika susidomino įrašų kompaniją „United Artists“, tad skubiai buvo užsidaryta studijoje įrašinėti grupės debiutinį albumą. Dar prieš įrašus kaupėsi tamsūs debesys virš būgninko Willis galvos, tad po pirmos dainos „Lost Johnny“ įrašymo su juo buvo atsisveikinta. Naujuoju nariu tapo Phil Taylor, su kuriuo buvo tęsti studijiniai darbai.

Deja, vėliau „United Artists“ atsisakė albumą išleisti, motyvuodami tuo, kad jų netenkina įrašytas repertuaras. Tiesa, kai „Motorhead“ vėliau išgarsėjo, tas repertuaras vis dėlto buvo išleistas 1980 m. „On Parole“ pavadinimu.

O tuo metu Lemmy komanda susirado naują kompaniją „Stiff“, kurios pagalba 1977 m. buvo išleistas pirmasis singlas „White Live Fever“, kuris ypatingo pasisekimo nesusilaukė. Kurį laiką „Motorhead“ trio buvo tapę kvartetu – kai į grupę buvo priimtas antrasis gitaristas Eddie Clarke. Tačiau Larry Willis greit paliko „Motorhead“ ir vėl muzikantai liko trise.

Grupė grojo metalo ir punk mišinį, kuriuo sudomino firmą „Chiswick“. Ji sutiko finansuoti pilną muzikantų albumą. Trio perrašė seną savo repertuarą, per porą dienų įrašė kelias naujas dainas ir materialas albumui „Motorhead“ buvo paruoštas. Deja, diskas materialinės naudos neatnešė. Tačiau dėl agresyvios muzikos ir tuo metu populiaraus punk rock populiarumo „Motorhead“ pavyko prisiglausti po kompanijos „Bronze“ sparnu, kuri išleido antrąjį albumą „Overkill“. Jis netapo labai populiariu, tačiau jame matėsi, kad čia gimsta nauja muzikinė kryptis.

„Motorhead“ su „Hawkwind“ surengtas bendras koncertinis turas atkreipė į grupę dėmesį ir netrukus trečias albumas „Bomber“ susprogdino visą Angliją. Galinga geležinė muzika pervėrė roko fanus kiaurai ir nepaisant problemų su cenzūra, diskas užkopė Britanijoje į 12 topų vietą.

Tai buvo 1979 metai. Punk po truputį merdėjo, o į jo vietą ėjo New Wave Of British Heavy Metal, kurių vienais svarbiausių atstovų ir buvo „Motorhead“.

Britanijoje trijulė buvo gerai žinoma, bet apie „pragarišką“ Lemmy mašiną jau sklido kalbos ir už tėvynės ribų. Europą užkariauti „Motorhead“ nebuvo sunku, bet už Atlanto metalistai ne itin susižavėjo Lemmy idėjomis. Tačiau vėliau Kalifornijos grupė „Slayer“ pripažino, kad sunkiajai muzikai suduoti naują smūgį privertė būtent „Motorhead“.

Pirmas albumas, gavęs pasaulinį pripažinimą buvo „Ace Of Spades“. Jame visu gražumu jau matomas kelis dešimtmečius nesikeičiantis grupės stilius – supergalinga ritmo mašina, greitos gitaros ir grubus Lemmy vokalas. Britanijoje albumas be didelio vargo iškopė į hit parado pirmąjį penketą. Pasileidę į gastroles po Europą ir Japoniją, „Motorhead“ įrodė savo galią groti gyvai. Tuo galima įsitikinti paklausius legendinio 1981 m. išleisto koncertinio albumo „No Sleep Till Hammersmith“. Jame randame geriausius kūrinius iš ankstesnių albumų: „Ace Of Spades“, „Metropolis“, „Overkill“, „Capricorn“.

Grupė su moteriškuoju roko kolektyvu „Girlschool“ išleidžia bendrą singlą „St. Valentine‘s Day Massacre“. Projektas, pavadintas „Headgirl“ sulaukė nemažo pasisekimo – singlas užkopė į 5 vietą Britanijos topuose.

„Motorhead“ judėjimo sustabdyti jau nebuvo galima – agresyvaus ir grubaus skambesio epidemija plito didžiuliu greičiu, apkrėsdama vis naujus roko gerbėjus. Lemmy užgriuvusi šlovė nestebino – kai jam 5 val. ryto kažkas paskambino ir pranešė apie pirmą vietą kažkokiame topų sąraše, šis atsakė „Fuckin‘ great“ ir toliau nuėjo miegoti.

Po varginančio turnė reikėjo įrašinėti naują albumą. Lemmy nutarė jį išleisti savo jėgomis. Deja, jis pervertino savo jėgas – albumas „Iron Fist“ laikomas vienu silpniausių grupės diskografijoje. Tačiau iš inercijos jis buvo perkamas neblogai. Tuo metu gitaristas Eddie Clarke nuterė užsiimti savais reikalais ir paliko grupę. į „Motorhead“ buvo priimtas buvęs „Thin Lizzy“ narys Brian Robertson. Nors jis buvo puikus muzikantas ir kompozitorius, bet grupės fanai jo nemėgo. Iš pradžių Lemmy visa tai ignoravo ir buvo įrašytas neblogas albumas „Another Perfect Day“, tačiau gerbėjai jį laikė per daug melodingu ir naujasis singlas „I Got Mine“ liko nepastebėtas. Po koncertinio turo Brian paliko Lemmy komandą. Tuomet „Moterhead“ lyderis nusprendė priimti į grupę du visiškai nežinomus muzikantus. Pirmasis jų buvo Phil Campbell, antrasis Michael „Wurzel“ Burnston.

Lemmy ruošėsi stipriam sugrįžimui į sceną, bet jį pavedė senas draugas Phil Taylor, kuris pasekė Eddie Clarke pėdomis ir nutarė groti su juo. Naujuoju grupės nariu tapo gana žinomas būgninkas Pete Gill, įrašęs kelis albumus su „Saxon“. Visiškai atsinaujinusi „Motorhead“ mašina judėjo toliau. Naujos sudėties keli nauji gabalai buvo įrašyti rinkinyje „No Remorse“, iš kurių fanams ypač patiko „Killed By Death“. Po pasirodymo 1984 m. festivalyje „Monsters Of Rock“ Karl Doningtone sekančius visus metus grupė praleido ramiai, apmąstydama tolesnius ėjimus.

Tų apmąstymų rezultatas – 1986 m. pasirodęs dar vienas triuškinantis albumas „Orgasmatron“. Populiariausia daina iš šio albumo tapo „Deaf Forever“, išleistas atskiru singlu.

Nors su garsu „Motorhead“ koncertuose visada buvo ok, bet Lemmy komanda nutarė pagerinti 1976 m. „The Who“ pasiektą garsumo rekordą. Tačiau dėl amerikiečių administracijos aplaidumo rekordas taip ir liko nesumuštas.

Po grandiozinio turo grupė nutarė įrašinėti naują albumą, bet netikėtai „Motorhead“ paliko Pete Gill, kuris nutarė tapti prodiuseriu. į būgnininko vietą sugrįžo Phil Taylor.

1987 m. Lemmy suvaidina gangsterį filme „Eat The Rich“. Nors filmas netapo populiariu, bet tokio paties pavadinimo „Motorhead“ daina neliko nepastebėta, o ir albumas „Rock‘N‘Roll“ vėl buvo neblogai perkamas.

Deja, per koncertą Jugoslavijoje į sceną atskriejęs sunkus daiktas sužeidė Lemmy ranką. Po to įvykio Lemmy paragino visus heavy metal gerbėjus savarankiškai slopinti idiotus, kurie kenkia sau ir kitiems, atėjusiems į koncertus. Lemmy kampanija susilaukė didelio rezonanso, tuo parodydama, kad „Motorhead“ lyderis – labai gerbiama asmenybė roko muzikoje.

1991 m. buvo išleistas albumas „1916“, kur kritikai įžvelgė naujo grupės etapo pradžią. Lemmy parašė žodžius „Hellraiser“, „Desire“, „Mama, I‘m Coming Home“ ir „I Don‘t Want To Change The World“  Ozzy Osbourne albumui „No More Tears“. Dainą „Hellraiser“ vėliau išleido ir patys „Motorhead“, kuri buvo patalpinta 1992 m. albume „March Or Die“ ir siaubo filmo „Hellraiser III: Hell On Earth“ garso takelyje.

Tolesni grupės albumai „Bastards“(1993), „Sacrifice“(1995), „Overnight Sensation“(1996), „Snake Bite Love“(1998) jau nesukeldavo tokio šurmulio kaip anksčiau. „Motorhead“ priminė apie save. 1995 m. grupę paliko ilgametis narys Phil Taylor, o jį vietą atėjo buvęs „King Diamond“ narys Mickey Dee.  

Kalbėti visus garsiau apie „Motorhead“ grupė privertė sugrįžusi su šauniu albumu „We Are Motorhead“ 2000 m. Su „Apocalyptica“ surengtas bendras turas neaplenkė ir Lietuvos, kur Sporto rūmuose buvo surengtas kai kurių muzikų teigimų, „geriausias Lietuvoje matytas šou“.

2002 m. Lemmy komanda pradžiugino fanus albumu „Hammered“, o 2004 m. buvo išleistas diskas „Inferno“

2005 m. „Motorhead“, nugalėjusi „Slipknot“, „Cradle Of Filth“, „Killswitch Engage“ ir „Hatebreed“ gavo pirmąjį „Grammy“ apdovanojimą kaip geriausia metalo grupė.

Praeitais metais pasirodė albumas „Kiss Of Death“, kur vėl girdime tokią pat greitą ir agresyvią „Motorhead“ muziką. Kaip senais gerais „Ace Of Spades“ laikais. Kaip jau 30 metų esame įpratę juos girdėti...




Komentarai
Vartotojo vardas:
Thriukshmaz


mmmm.... MOOOTOOORHEEEAAAAD <3
Vardas:


Kiek bus du kart du plius 2 ?
Copyright 2016 hardrokas.net. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be administratoriaus sutikimo draudžiama. [email protected]