„Next Step“ – „Legacy“ (2017)
Madrido rokeriai „Next Step“ savo veiklą pradėjo prieš 9 metus, kai muzikantams buvo vos po 14 metų. Tiesa, turėjo dar praeiti nemažai laiko, kol cover‘ius grojęs kolektyvas perėjo prie savos kūrybos. Ir štai, kovo 17 dieną pasirodė pilnas debiutinis albumas „Legacy“, kuriame ispanų ketveriukė pristato beveik valandą alternatyvaus metalo „Alter Bridge“, „Trivium“ ar „Shinedown“ muziką mėgstantiems melomanams.
Albumas yra pakankamai vientisas darbas, nors pasiklausius atidžiau bei panagrinėjus kolektyvo istoriją, galima šį diską suskirstyti į trejetą dalių. Vieną jų sudarytų pirmosios 4 kompozicijos, iš kurių bene įsimintiniausia yra įžanginė daina „Wounds Become Scars“. Truputį gaila, kad ne jai, o kiek pilkesnei „Echoes Of A Life“ buvo sukurtas antrasis vaizdo klipas. Galima numanyti, kad čia ir yra ta kryptis, kuria kolektyvas judės toliau. Tai stiprūs, energingi ir kiek tiesmuki kūriniai, mėgstantiems neįmantrų, tačiau gerą alternatyvųjį metalą.
Albumo viduryje rasime kiek progresyvesnį skambesį turinčias dainas (ypač įspūdingu finalu pasižyminčia „Price We Pay“ bei „Humans“, prasidedančia progresyvia instrumentine linija, tačiau atlikta modernaus metalo stiliumi). Šiuos kūrinius dar vienija tai, kad grupė pasitelkė į pagalbą porą pagalbininkų, kurie įrašė pritariamojo vokalo partijas. Būtent šioje „Legacy“ dalyje tie back vokalai ir yra ypač ryškūs.

Plačiau
"Dope Oüt" - "Scars & Stripes" (2017)
Albumas, kuris nedulkėtų lentynoje, nebūtinai turi būti pačios aukščiausios meninės vertės, kimšte prikimštas virtuoziškų soluočių ar dainų tekstai privalo turėti užslėptų gilių minčių. Kartais labai sveika galvą prapūsti senamadišku roku, kokį groja jauna Paryžiaus grupė "Dope Oüt", kovo 3 d. išleidusi antrąjį studijinį albumą "Scars & Stripes". Dope'n'roll terminu savo grojamą muziką apibūdinantis kolektyvas gerbėjų teismui pateikė 40 minučių roko, kurį stipriai įtakojo punk ir heavy metal stiliai.
Link to buvo einama jau nuo 2015-ųjų. Tų metų rudenį paviešintas kūrinio "Lady Misfits" vaizdo klipas praskleidė būsimo darbo šydą, tačiau iš vienos dainos išankstinių išvadų apie visą albumą nereikėtų daryti - ir likusiose kompozicijose galime atrasti kiek kitokių muzikinių sprendimų.
Visgi diską pradeda trys gana standartiniai roko kūriniai, sukurti pagal panašų kurpalį - titulinis "Scars & Stripes", melodingas "Dive" ir energingas "The Freakshow". Šios kompozicijos gal ir nenustebina, tačiau smagiai susiklauso ir visiškai neprailgsta. Antra vertus, per ilgos trukmės negalėtume prikišti nė vienam albumo, kūriniui, nes, kaip ir dera pankiško prieskonio turinčiai grupei, nė vienas jų neviršija 5 minučių!

Plačiau
„Accept“ – „Restless And Live“ (2017)
Apie tai, kad planuojama išleisti koncertinį albumą, Vokietijos (šiandien turbūt reiktų sakyti, Vokietijos/JAV) heavy metalo legendos „Accept“ užsiminė dar po antrojo atgimusios grupės opuso „Stalingrad“ pasirodymo. 2014-ųjų „Accept“ darbas „Blind Rage“ turėjo papildomą diską, kuriame buvo pasirodymo Čilėje vaizdo įrašas. Tad jau kirbėjo mintis, kad tuo ir bus pasitenkinta, tačiau šių metų sausio 13 d. dienos šviesą išvydo albumas „Restless And Live“, kuris buvo išleistas 2CD, DVD, Blu-Ray bei 4 vinilinių plokštelių formatais.
Visų pirma, reikia pagirti grupę už tai, kad į vaizdo ir garso laikmenas sudėjo skirtingų pasirodymų įrašus, tad tikras fanas nedvejodamas turėtų pasirinkti 2CD+DVD versiją ir galės 4 valandas mėgautis kokybiška muzika.
Prieš pradedant išsamesnę albumo apžvalgą dar prisiminkime istoriją, dėl kurios „Restless And Live“  išleidimas yra logiškas ir suprantamas žingsnis net ir tiems klausytojams, kuriems pakako anksčiau minėto 2013 m. koncerto Čilėje vaizdo įrašo. Taigi, 2014 m. išleidę studijinį diską „Blind Rage“, muzikantai pasileido į ilgą pristatymo turą, kurio metu sugrojo ir neblogą koncertą Vilniuje. Tačiau neilgai trukus trinktelėjo žinia apie tai, kad du „Accept“ nariai – gitaristas Herman Frank bei būgnininkas Stefan Schwarzmann – ne visai draugiškai paliko kolektyvą.

Plačiau
„Dissimulation“ – „Juodo Mėnulio Archyvai“ (2016)
2016-aisiais Kalėdos į Lietuvos metalistų kiemus atėjo gerokai anksčiau – lapkričio 11 dieną buvo išleistas labai ilgai lauktas rinktinis grupės „Dissimulation“ albumas „Juodo Mėnulio Archyvai“. Apie tai, kad seni anykštėnų demo įrašai bus prikelti antram gyvenimui, jau buvo žinoma bent prieš 2,5 metų. Dideli lūkesčiai tikrai buvo patenkinti - kruopščiai sulipdytas darbas turėtų sudominti ne tik tuos klausytojus, kurie šiandien neturi MC grotuvo ar savo laiku nebuvo įsigiję „Juodo Mėnulio Pasveikinta“ kasetės. Naujajame rinkinyje rasime ir kelis anksčiau neskelbtus demo įrašus, kurie vėliau buvo perrašyti viniliniame EP „Miglose“ ar debiutiniame albume „Maras“. Be to, čia pateikiamas pats pirmasis „Dissimulation“ įrašas, darytas dar 1994-aisiais, tačiau dėl įvairių priežasčių iki šiol taip ir nepasiekęs klausytojo ausų.
Vėlyvosios kūrybos mėgėjas gal ir pritaikys viename interviu „Dissimulation“ būgnininko Stabmeldžio pasakytą pokštą, kad dalis šio albumo medžiagos yra „nelabai klausomos įdomybės“. Tačiau „Juodo Mėnulio Pasveikinta“ demo kasetės turinys savo laiku įmynė didelį antspaudą lietuviškos metalo muzikos istorijoje, o net ir žiūrint iš šiandienos perspektyvų, šie kūriniai skamba pakankamai įdomiai. Galiausiai, net ir tie nenušlifuoti įrašai turi šarmo, kurio kartais pasigendame šiandieninių muzikantų kūryboje.

Plačiau
„Leaving Passenger“ – „When It‘s Done“ (2016)
Spalio 10 dieną prancūzų alternative rock grupė „Leaving Passenger“ pristatė savo debiutinį EP „When It‘s Done“. Porą metų gyvuojančio Paryžiaus kvarteto keli publikuojami kūriniai nepasimetė tarp daugybės jaunų grupių naijienlaiškių bei privertė debiutiniu darbu pasidomėti išsamiau.
Nė pusvalandžio netrunkantį albumą pradeda trumpiausias ir bene sunkiausias kūrinys „Scream“, prieš pat EP išleidimą paviešintas kaip pristatantysis būsimojo darbo singlas. Hypocrisy‘ška įžanga (akimirkai netgi apima nuojauta, kad netrukus išgirsime „Roswell 47“ melodiją) prasidedanti daina vėliau kiek numeta tempą, tačiau ties priedainiu vėl gitaras užkelia up to 11 ir nuteikia pakankamai optimistiškai. Be jokio intro įžengiama į antrąją kompoziciją „Running Back To Me“. Tai vienas iš dviejų kūrinių, kurie buvo negirdėti tiems klausytojams, kurie nėra matę „Leaving Passenger“ ant scenos. Pastarojoje dainoje tęsiama tai, kas buvo pradėta įžanginiame kūrinyje. Kaip ir visuose kituose šio minialbumo kūriniuose, čia tekstuose nagrinėjami dviejų žmonių santykiai, o viską iliustruoja smagus, nors ir nelabai originalus rokelis.

Plačiau
„Sėkmės džentelmenai“ - „Sėkmės džentelmenai“ (2016)
Pirmas dalykas, kurį reikia žinoti prieš įdedant į grotuvą debiutinį projekto „Sėkmės džentelmenai“ diską – tai nėra tipinis sunkiosios muzikos albumas. Ir tai nėra grupių „SBS“ ar „Volis“ kūrybos tęsinys. Tai, kas skamba naujajame darbe, galima būtų pavadinti grupės „SBS“ įkūrėjo Viliaus Kraujalio visų kūrybinių minčių antologija, kurią paversti kūnu padėjo buvęs bendražygis gitaristas Giedrius Balčiūnas-Jumbo bei iš grupės „Volis“ įrašų pažįstamas dainininkas Vladas Kovaliovas..
Albume rasime 11 dainų, 9 iš jų turi atskiras įžangas, tačiau visas darbas, trunkantis kiek daugiau nei 52 minutes, visiškai neprailgsta, nors ir reikalauja susikaupimo bei įsigilinimo. Kaip dar praėjusiais metais sakė „Sėkmės džentelmenų“ muzikantai, šio disko dainas vienija tas faktas, kad jose pasakojama apie „asmenis, kuriems įvairiais būdais pavyko išgarsėti“.
Tris labai skirtingas kompozicijas jau buvo galima išgirsti dar prieš pasirodant albumui – praėjusių metų vasarą projektas pasauliui pranešė apie save pristatydamas bene sunkiausią ir geriausią savo dainą „Degantis šviesoje“. Kiek vėliau išgirdome roko baladę „Mes mirsime kartu“, o galiausiai per 2015-ųjų metų Kalėdas buvo pateikta ramiausia ir labiausiai išsiskirianti daina „Rojaus vaikai“.

Plačiau
„Magoa“ – „Imperial“ (2016)
Jei sunkiąją muziką grojanti grupė savo kūryboje naudoja modernų skambesį, didelė tikimybė, kad seno raugo metalistai į tokį kolektyvą žiūrės nepatikliu žvilgsniu. Tačiau vilniečių „Chasing The Rise“ sėkmė teikia vilčių, kad Lietuvoje taip pat tokia muzika turi gerbėjų ratą ir juos galbūt sudomins spalio 14 d. pasirodęs prancūzų ketveriukės „Magoa“ naujas studijinis darbas.
Nenuosatbu, kad 11 metų gyvuojantis kolektyvas netgi neturi savo paskyros Metal-archives.com puslapyje, tačiau maždaug nuo 2013-ųjų metų „Magoa“ atrado savo stilių, kuris laviruoja tarp metalcore ir klasikinio metalo. Todėl manau, kad grupė turėtų sudominti abiejų stovyklų gerbėjus.
Trečiajame pilname albume muzikantai tęsia tai, ką buvo galima išgirsti prieš 3 metus pasirodžiusiame diske „Topsy Turvydom“. Piktame, tačiau melodingame naujame albume pagrindiniai koziriai sudėti į pačią disko pradžią. Būtent titulinė „Imperial“ kompozicija bei pirmasis singlas „Resistance“ (kuriam yra sukurtas puikus vaizdo klipas) yra šio darbo pagrindinės vinys.

Plačiau
„Good Girl Maggie“ - „Good Girl Maggie“ (2014)
Pamenate mūsų aprašytą grupę „Saratan“ iš Krokuvos, kurioje dainuoja Małgorzata Gwóźdź? Neretai Maggie vardu prisitatanti moteris dar yra kolektyvo „Good Girl Maggie“ vokalistė, su kuriuo prieš porą metų išleido grupės vardu pavadintą debiutinį albumą. Tik jei „Saratan“ muzikoje vyrauja tamsesnės temos ir nuotaikos, tai lyriškesnę Małgorzatos pusę parodo būtent „Good Girl Maggie“ diskas, kuri aptarsime šįkart.
Pastarasis darbas pasirodė dar iki M.Gwóźdź prisijungimo prie „Saratan“ sudėties, tad žvelgiant chronologine tvarka, „Good Girl Maggie“ albumo turinys gal ir neturėtų stebinti. Nors, lyginant abu darbus, vokalo diapazono platumas ir stiprumas turėtų džiuginti net ir ypač įnoringą klausytoją.
„Good Girl Maggie“ yra įrašytas „Guano Apes“ dvasioje ir būtent su šios grupės lydere Sandra Nasić kyla daugiausiai asociacijų klausantis visą darbą. Albumas prasideda pagrindiniu koziriu – greita ir smagia kompozicija „Open Up“, kuriai galima prikišti (kaip ir likusioje disko dalyje), kad grupės penketukui visai praverstų dar viena gitara, nes dabar klavišiniai vaidina kiek per didelį vaidmenį. Vėliau tempas kiek krenta dainose „What I Want“ ir „Lost In Myself“. Pastaroji baladė su kiek agresyvesniu intarpu dainos viduje vėlgi turėtų patikti tiems, kas mėgsta „Guano Apes“ kūrinius „Heaven“ ar „Rain“.

Plačiau
Kitas -> Paskutinis ->>