„Time Lurker“ - „Time Lurker“ (2017)
Birželio 2 dieną vieno žmogaus projektas-grupė „Time Lurker“ išleido pirmąjį pilną albumą. Nuo 2014-ųjų atmosferinį black metalą grojantis strasbūrietis Mick pernai pristatė save pasauliui dviem EP albumais, o galiausiai atėjo laikas sulipdyti ir ilgagrojį diską.
Eponiminiame albume rasime 7 kompozicijas (arba beveik 49 minutes) juodos ir niūrios muzikos, kurios dalį sudaro minėtų EP turinys bei visiškai naujos dainos. Būtent pirmojo singlo „I“ abu kūriniai ir pradeda naująjį „Time Lurker“ diską. Įžanginę kompoziciją „Rupture“ galbūt ir galėtume laikyti pačia įdomiausia ir geriausia. Nepaisant to, kad šios dainos trukmė gerokai viršija 11 minučių, tas visiškai negąsdina. Nuo pirmųjų akordų įtraukiantis kūrinys nepabosta, nes eigoje ne kartą keičia savo struktūrą, tempą bei nuotaiką. Jį netgi būtų galima padalinti į dvi-tris dalis, kurios galėtų sėkmingai gyvuoti kaip atskiri kūriniai.
Daugmaž tokios pat atmosferos kupinos ir kitos ankstesniųjų EP kompozicijos, kurios sėkmingai užpildo ilgagrojo disko turinį. Situacija kiek pasikeičia atėjus laikui skambėti negirdėtiems kūriniams. Jei pirmoje albumo pusėje vyravo klasikinio juodmetalio bei post-black metalo mišinys, vėliau „Time Lurker“ užklysta kone į avangardinės muzikos pasaulį. Tai originalu, savita, tačiau tikrai ne kiekvienam lengvai priimtina ir suvirškinama.

Plačiau
„Svaras 409“ – „Sutyla“ (2017)
Melomanų karta, klausiusi „Tigro metų“, „Kvadrato“ ar „Ramybės skvero“ įrašų jau užaugo ir dabar tik retkarčiais užsuka į jaunystės laikų dievukų pasirodymus. O sunkesnę muziką mėgstantis jaunimas neria į ekstremalesnės muzikos vandenis - šiandien kur kas madingiau groti bei klausytis black ar death metal muziką. Todėl tie žmonės, kurie kažką veikia ne pačius geriausius laikus išgyvenančioje hard rock/heavy metal srityje, verti dėmesio ir pagarbos. Vieni tokių - alytiškiai "Svaras 409", įrodę, kad rokas gali būti gyvas ne tik Lietuvos didmiesčiuose. Prieš 2 metus, vienos Alytaus kavinės teritoriją kone sausakimšai užpildė fanai, dėvintys grupių „Porfirija“ bei to paties „Svaras 409“ marškinėliais, tapo debiutinio/archyvinio albumo „Nes tai Lietuva“ pristatymo liudininkais. Po to sekė turas po Lietuvos miestus, kurio metu buvo aplankytos ir kur kas rečiau roko grupių lankomos vietos. Dar vėliau įvyko dviejų muzikantų kaita, o praėjusių metų rudenį galiausiai buvo pradėti antrojo disko įrašai.

Plačiau
„Au-Dessus“ - „End of Chapter“ (2017)
Gegužės 19 d. vilniečiai „Au-Dessus“ išleido debiutinį pilną albumą „End of Chapter“. Visgi kiek keistai skamba tas žodis „debiutinis“, nes prieš 2 metus išleistas EP tėra vos 16 minučių trumpesnis už šviežiausią darbą. Nepaisant to, kad leidybiniais reikalais šįkart jau rūpinasi kita kompanija (2015-aisiais EP išleido lenkai „Witching Hour Productions“, o šįkart viskas yra prancūzų „Les Acteurs de l'Ombre Productions“ rankose), „End of Chapter“ yra tiesioginis tęsinys to, kas buvo pradėta prieš dvejus metus. Kaip laidai „Audronaša“ sakė patys muzikantai, nemaža dalis šio albumo medžiagos buvo sukurta būtent EP įrašų sesijos metu, tik tąkart dėl laiko stokos nebuvo spėta visko sudėti į pilną albumą. Gal visa tai išėjo į gerą? „Au-Dessus“ sėkmingo koncertinio turo metu pasisėmė dar daugiau patirties ir išsiilgę darbo studijoje kibo į „End of Chapter“ įrašus.
Gegužės 20 d. Vilniaus metalistai galėjo išvysti grupę gyvai bei pagaliau paimti į rankas šviežią „Au-Dessus“ blyną. O jį puošia Paryžiaus grafikos dizaino studijos meistrų „Metastasis“ darbas, kurių paslaugomis yra pasinaudoję „Behemoth“, „Amorphis“, „Anathema“, „Morbid Angel“, „Paradise Lost“ ir kiti kultiniai kolektyvai. Vėlgi tai pačiai laidai „Audronaša“ muzikantai yra pasakoję, kad viršelio autorius pats interpretuoja muziką, nesidalina savo įžvalgomis ir nesileidžia į jokius kompromisus.

Plačiau
„Next Step“ – „Legacy“ (2017)
Madrido rokeriai „Next Step“ savo veiklą pradėjo prieš 9 metus, kai muzikantams buvo vos po 14 metų. Tiesa, turėjo dar praeiti nemažai laiko, kol cover‘ius grojęs kolektyvas perėjo prie savos kūrybos. Ir štai, kovo 17 dieną pasirodė pilnas debiutinis albumas „Legacy“, kuriame ispanų ketveriukė pristato beveik valandą alternatyvaus metalo „Alter Bridge“, „Trivium“ ar „Shinedown“ muziką mėgstantiems melomanams.
Albumas yra pakankamai vientisas darbas, nors pasiklausius atidžiau bei panagrinėjus kolektyvo istoriją, galima šį diską suskirstyti į trejetą dalių. Vieną jų sudarytų pirmosios 4 kompozicijos, iš kurių bene įsimintiniausia yra įžanginė daina „Wounds Become Scars“. Truputį gaila, kad ne jai, o kiek pilkesnei „Echoes Of A Life“ buvo sukurtas antrasis vaizdo klipas. Galima numanyti, kad čia ir yra ta kryptis, kuria kolektyvas judės toliau. Tai stiprūs, energingi ir kiek tiesmuki kūriniai, mėgstantiems neįmantrų, tačiau gerą alternatyvųjį metalą.
Albumo viduryje rasime kiek progresyvesnį skambesį turinčias dainas (ypač įspūdingu finalu pasižyminčia „Price We Pay“ bei „Humans“, prasidedančia progresyvia instrumentine linija, tačiau atlikta modernaus metalo stiliumi). Šiuos kūrinius dar vienija tai, kad grupė pasitelkė į pagalbą porą pagalbininkų, kurie įrašė pritariamojo vokalo partijas. Būtent šioje „Legacy“ dalyje tie back vokalai ir yra ypač ryškūs.

Plačiau
"Dope Oüt" - "Scars & Stripes" (2017)
Albumas, kuris nedulkėtų lentynoje, nebūtinai turi būti pačios aukščiausios meninės vertės, kimšte prikimštas virtuoziškų soluočių ar dainų tekstai privalo turėti užslėptų gilių minčių. Kartais labai sveika galvą prapūsti senamadišku roku, kokį groja jauna Paryžiaus grupė "Dope Oüt", kovo 3 d. išleidusi antrąjį studijinį albumą "Scars & Stripes". Dope'n'roll terminu savo grojamą muziką apibūdinantis kolektyvas gerbėjų teismui pateikė 40 minučių roko, kurį stipriai įtakojo punk ir heavy metal stiliai.
Link to buvo einama jau nuo 2015-ųjų. Tų metų rudenį paviešintas kūrinio "Lady Misfits" vaizdo klipas praskleidė būsimo darbo šydą, tačiau iš vienos dainos išankstinių išvadų apie visą albumą nereikėtų daryti - ir likusiose kompozicijose galime atrasti kiek kitokių muzikinių sprendimų.
Visgi diską pradeda trys gana standartiniai roko kūriniai, sukurti pagal panašų kurpalį - titulinis "Scars & Stripes", melodingas "Dive" ir energingas "The Freakshow". Šios kompozicijos gal ir nenustebina, tačiau smagiai susiklauso ir visiškai neprailgsta. Antra vertus, per ilgos trukmės negalėtume prikišti nė vienam albumo, kūriniui, nes, kaip ir dera pankiško prieskonio turinčiai grupei, nė vienas jų neviršija 5 minučių!

Plačiau
„Accept“ – „Restless And Live“ (2017)
Apie tai, kad planuojama išleisti koncertinį albumą, Vokietijos (šiandien turbūt reiktų sakyti, Vokietijos/JAV) heavy metalo legendos „Accept“ užsiminė dar po antrojo atgimusios grupės opuso „Stalingrad“ pasirodymo. 2014-ųjų „Accept“ darbas „Blind Rage“ turėjo papildomą diską, kuriame buvo pasirodymo Čilėje vaizdo įrašas. Tad jau kirbėjo mintis, kad tuo ir bus pasitenkinta, tačiau šių metų sausio 13 d. dienos šviesą išvydo albumas „Restless And Live“, kuris buvo išleistas 2CD, DVD, Blu-Ray bei 4 vinilinių plokštelių formatais.
Visų pirma, reikia pagirti grupę už tai, kad į vaizdo ir garso laikmenas sudėjo skirtingų pasirodymų įrašus, tad tikras fanas nedvejodamas turėtų pasirinkti 2CD+DVD versiją ir galės 4 valandas mėgautis kokybiška muzika.
Prieš pradedant išsamesnę albumo apžvalgą dar prisiminkime istoriją, dėl kurios „Restless And Live“  išleidimas yra logiškas ir suprantamas žingsnis net ir tiems klausytojams, kuriems pakako anksčiau minėto 2013 m. koncerto Čilėje vaizdo įrašo. Taigi, 2014 m. išleidę studijinį diską „Blind Rage“, muzikantai pasileido į ilgą pristatymo turą, kurio metu sugrojo ir neblogą koncertą Vilniuje. Tačiau neilgai trukus trinktelėjo žinia apie tai, kad du „Accept“ nariai – gitaristas Herman Frank bei būgnininkas Stefan Schwarzmann – ne visai draugiškai paliko kolektyvą.

Plačiau
„Dissimulation“ – „Juodo Mėnulio Archyvai“ (2016)
2016-aisiais Kalėdos į Lietuvos metalistų kiemus atėjo gerokai anksčiau – lapkričio 11 dieną buvo išleistas labai ilgai lauktas rinktinis grupės „Dissimulation“ albumas „Juodo Mėnulio Archyvai“. Apie tai, kad seni anykštėnų demo įrašai bus prikelti antram gyvenimui, jau buvo žinoma bent prieš 2,5 metų. Dideli lūkesčiai tikrai buvo patenkinti - kruopščiai sulipdytas darbas turėtų sudominti ne tik tuos klausytojus, kurie šiandien neturi MC grotuvo ar savo laiku nebuvo įsigiję „Juodo Mėnulio Pasveikinta“ kasetės. Naujajame rinkinyje rasime ir kelis anksčiau neskelbtus demo įrašus, kurie vėliau buvo perrašyti viniliniame EP „Miglose“ ar debiutiniame albume „Maras“. Be to, čia pateikiamas pats pirmasis „Dissimulation“ įrašas, darytas dar 1994-aisiais, tačiau dėl įvairių priežasčių iki šiol taip ir nepasiekęs klausytojo ausų.
Vėlyvosios kūrybos mėgėjas gal ir pritaikys viename interviu „Dissimulation“ būgnininko Stabmeldžio pasakytą pokštą, kad dalis šio albumo medžiagos yra „nelabai klausomos įdomybės“. Tačiau „Juodo Mėnulio Pasveikinta“ demo kasetės turinys savo laiku įmynė didelį antspaudą lietuviškos metalo muzikos istorijoje, o net ir žiūrint iš šiandienos perspektyvų, šie kūriniai skamba pakankamai įdomiai. Galiausiai, net ir tie nenušlifuoti įrašai turi šarmo, kurio kartais pasigendame šiandieninių muzikantų kūryboje.

Plačiau
„Leaving Passenger“ – „When It‘s Done“ (2016)
Spalio 10 dieną prancūzų alternative rock grupė „Leaving Passenger“ pristatė savo debiutinį EP „When It‘s Done“. Porą metų gyvuojančio Paryžiaus kvarteto keli publikuojami kūriniai nepasimetė tarp daugybės jaunų grupių naijienlaiškių bei privertė debiutiniu darbu pasidomėti išsamiau.
Nė pusvalandžio netrunkantį albumą pradeda trumpiausias ir bene sunkiausias kūrinys „Scream“, prieš pat EP išleidimą paviešintas kaip pristatantysis būsimojo darbo singlas. Hypocrisy‘ška įžanga (akimirkai netgi apima nuojauta, kad netrukus išgirsime „Roswell 47“ melodiją) prasidedanti daina vėliau kiek numeta tempą, tačiau ties priedainiu vėl gitaras užkelia up to 11 ir nuteikia pakankamai optimistiškai. Be jokio intro įžengiama į antrąją kompoziciją „Running Back To Me“. Tai vienas iš dviejų kūrinių, kurie buvo negirdėti tiems klausytojams, kurie nėra matę „Leaving Passenger“ ant scenos. Pastarojoje dainoje tęsiama tai, kas buvo pradėta įžanginiame kūrinyje. Kaip ir visuose kituose šio minialbumo kūriniuose, čia tekstuose nagrinėjami dviejų žmonių santykiai, o viską iliustruoja smagus, nors ir nelabai originalus rokelis.

Plačiau
Kitas -> Paskutinis ->>