Dar 2008 metais "Mandragora" vokalistas Arvydas Grišinas, pakeliui į "Wacken Open Air" festivalį kitiems "alkobuso" keleiviams prasitarė, jog "atsibodo grot senus gabalus". Visgi naujų dainų grupės gerbėjams dar teko laukti beveik 3 metus, kol galų gale buvo į pasaulį paleistas antrasis diskas "Carnal Cage". Nuo debiutinio "At the End" išleidimo buvo praėję net 6 metai, tad nenuostabu, kad šįkart albumo lankstinuke išvysime vos vieną tą patį žmogų, kuris dalyvavo abejuose įrašuose – nenuilstantį gitaristą Rimą Ganseniauską. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – naujajame diske išgirsime naujus, tačiau jau puikiai iš koncertų pažįstamus jaunus veidus.
Bet grįžkime prie muzikos. Grupė gerbėjų teismui pateikia 8 dainas bei vieną instrumentinį kūrinį, kurie kiek daugiau nei 48 minutes prikausto prie muzikos grotuvo. Tad ar pateisino labai ilgai lauktas albumas dėtas viltis? Tikrai taip, nors labai ryškių hitų jame ir nėra, tačiau visi kūriniai savaip įdomūs ir turintys stiprios energijos dozę. Dainos, išskyrus galbūt tik instrumentinį "After", sukaltos pagal geriausius savo žanro šablonus, nors nestebina novatoriškumu, bet "veža" ir tiek.

Kuomet 1999 metais į "Iron Maiden" sugrįžo jos ilgametis vokalistas Bruce Dickinson, vėlesnių grupės įrašų pasiklausiusiųjų tarpe visgi atsirado skeptikų, kurie liko nepatenkinti "meidenų" nutolimu nuo klaisikinio heavy metal skambesio, o pakreipiant savo veiklą progresyviosios muzikos link. Pernai pasirodęs 15-asis studijinis albumas, kaip jau tapo įprasta, buvo sutiktas gan dviprasmiškai. Vieni grupę šlovino dėl puikios veteranų formos, kiti likdavo nusivylę, neišgirdę nieko panašaus į "The Trooper" ar "Aces High".
Paėmus į rankas "The Final Frontier", visų pirma išgąsdina dainų trukmė – vos 3 iš 10 dainų trunka trumpiau nei 6 minutes, kai likusiosios tęsiasi po beveik 7-11 minučių. Taip, grupės istorijoje jau buvo puikių ilgų dainų ("Hallowed By Thy Name", "Fear Of The Dark", "Afraid To Shoot Strangers"). Bet šįkart yra kiek kitaip. Net perklausius albumą keletą kartų, išėmus diską iš grotuvo niekaip neišeina kažkurią kompoziciją iškirti ar bent perklausyti antrą kartą. Net ir albumą pristatantis singlas "Eldorado" užkabina tik po daugybės perklausų.

Kol vilniečiai „IR“ triūsia studijoje prie trečiojo disko įrašymo darbų, prisiminkime jų antrąjį albumą „Believe“. Nors ir po debiutinio albumo „Now Or Never“ kolektyvas jau buvo gan žinomas Lietuvoje, visgi gal reiktų sakyti, jog dar priėš pasirodant antrajam diskui, daina „Snake Pit“, dažnai savo laiku sukama per „MTV Baltic“ kanalą, atvėrė duris į platesnius vandenis. Tad „Believe“ reikėjo laukti su didesnėmis viltimis ir su aukščiau pakelta kartele. Tiesa, dar būsimo disko kortas atskleidė minialbumas „EP_Graph“, kuriame buvo 4 kūriniai, kurie vėliau įėjo ir į „Believe“. Jie nuteikė, kad gerokai į priekį pažengę muzikantai pateiks tikrai įdomų albumą.
„IR“ nuo pirmos minutės griebia jautį už ragų ir pradeda albumą labai įspūdingai – viena po kitos sekančios „Revolution?!“, „I Wonder“ bei „Fake World“ yra bene geriausi kūriniai grupės biografijoje. Toliau sekančios dainos gal ne tokios įsimintinos, tačiau turinčios energijos, o kuomet jos jau pasirodo per daug, įterpiama viena kita lėtesnė kompozicija.

Prasidėjus paskutiniajam 2011 metų ketvirčiui, prisiminkime praėjusiais metais daugiausiai mūsų simpatijų susilaukusį albumą – "Thundertale" dvd "Perkūno sakmės". Visų pirma, kauniečius reikia pagirti už pačią idėją – itin nedidelę klausytojų rinką palepinti koncertiniu įrašu išdrįsta vos keletas atlikėjų (iki tol sunkiosios muzikos gerbėjams savo koncertus yra įamžinę tik "Obtest", "SBS" bei "Rojaus tūzai"). Antra vertus, dvd esantis turinys turėtų sudominti net ir visus "Thundertale" studijinius audio diskus turinčiam klausytojui – 12 akustiškai atliktų kūrinių skamba visiškai kitaip nei esame įpratę.
Albume įamžintas koncertas įvyko rokerius plačiosioms masėms išgarsinusio tv serialo "Nausių vasara" pristatymo festivalyje. Tad nenuostabu, kad ekrane tarp publikos galime išvysti ir kiekvieną dainos žodį mokančius fanus, ir vyresnio amžiaus žiūrovus, ko gero iki tol girdėjusius tik minėto serialo pagrindinę dainą ("Švieski žvaigžde aukštai").
"Thundertale" čia atlieka gerai žinomas dainas iš pirmų dviejų albumų (tiesa, albumą pristatančiame koncertiniame ture buvo galima išgirsti ir vieną kūrinį iš trečiojo disko – "Knight of the Lonely Star"), taip pat pirmą kartą oficialiai įamžintos dvi sulietuvintų dainų versijos ("Thunder Take Me Away" tapo "Švieski žvaigžde aukštai", o "Is It Worth" – "Kol viltis gyva").

Sigitas Vėlyvis pagarbą Lietuvos metalistų tarpe užsitarnavo dar prieš 20 metų, kuomet muzikos padangėje blykstelėjo savito progressive metal grupė “Spellbound“, kuri šiandien laikoma kolektyvo “Kielwater“ pamatais. O per tuos metus vokalistas priminė apie save grupėse “Dahmer“, “Ruination“ ar  “Goetheanum“. Būtent pastarojo projekto tęsiniu galima laikyti ir “The Earth Confession“.
Muzikos istorijoje galime rasti daugybę pavyzdžių, kuomet grupę pakeitęs vokalistas pritaiko prie naujo vaidmens, tačiau S.Vėlyvio biografijoje yra priešingai - prisiminkime radikalius pokyčius
“Ruination“ kūryboje, kuomet Sigitas pakeitė buvusį frontmeną Donatą Abrutį. Galima Sigio vokalą mėgti, galima nemėgti, tačiau neįsiminti ar sumaišyti neįmanoma  Taip ir “The Earth Confession“ albume – kūrybinės idėjos nenuspėjamos, tačiau jos įvilktos į gerai pažįstamą rūbą.

ĮŽANGINIS ŽODIS. Supergrupės susikūrimas – itin retas reiškinys Lietuvos muzikos padangėje. Tad nenuostabu, kad iš grupių "Obtest", "Argharus", "Žalvarinis", "Poccolus" narių sudarytas naujas kolektyvas iškart susilaukė didelio susidomėjimo sunkiosios muzikos gerbėjų tarpe. Net neaišku ar labai rimtai jį reikia vertinti – jūs tik paskaitykite dainų tekstus ar pažvelkite į muzikantų veidus albumo lankstinuke! Vardai ir veidai labai jau primena "Slipknot" – ne pačią rimčiausią grupę pasaulyje. Tiesa, norėtųsi paprieštarauti internete vyraujančiai nuomonei apie super albumo apipavidalinimą. Taip, originalu, tačiau išskyrus lankstinuko vidų, kuriame randame sąsiuvinį imituojančiame fone dainų tekstus, visa kita atrodo labai mėgėjiškai ir pilkai.
Tačiau visgi ne vizualinė pusė čia svarbiausia. Eikime prie muzikos.

Pirmąjį „Thundertale“ albumą ir antrąjį skyrė milžiniškas žingnis į priekį. Į savo gretas muzikantai priėmė birbynininką Shilą, tuo padarydami savo muziką originalesne bei susilaukė net ne metalinės visuomenės dėmesio ir simpatijų. Grupei plačiai išgarsėjus televizijos serialo „Naisių vasara“ garso takelio pagrindine daina („Thunder take Me Away“), „Thundertale“ pajuto spaudimą lietuvinti savo muziką. Tomet „Naisių vasaros“ koncertus aprašantis „Ūkininko patarėjas“ gal net dažniau nei koks metalinis portalas, ne kartą bent užsimindavo apie „Perkūno sakmę“. Tad koks gi trečiasis kauniečių darbas?
Pirma reakcija – malonus šokas. Vietoje laukto „lietuviško“ albumo, pirmą kartą „Thundertale“ diskografijoje – vien tik anglų kalba atliktos dainos (neskaitant kaip bonus dainos įdėtos „Lietuvos broliai į karą jojo“, daug anksčiau girdėtos rinkinyje „Folkšokas 3“). Antra reakcija – truputis nusivylimo. Nes nuo antrojo albumo „Milžinai“ pažengta labai nedaug.

Kol „Judas Priest“ po albumo „Nostradamus“ koncertinio turo ilsėjosi, kolektyvo frontmenas Rob Halford veltui laiko neleido ir vėl surinko solinės grupės „Halford“ narius ketvirtajam studijiniui darbui. Viso to rezultatas – po gan blankaus Kalėdinių dainų disko „Winter Songs“ turime vėl seną gerą heavy metal, išlaikantį bene geriausio solinio Rob darbo „Ressurection“ tradicijas ir nuotaikas. Albume „Made of Metal“ randame 14 kompozicijų, kurios turėtų patenkinti tiek Rob Halford, tiek „Judas Priest“ gerbėjų viltis.
Diską pradeda smagus ir melodingas kūrinys „Undisputed“, kurį keičia taip pat greita, truputį „Judas Priest“ kompoziciją „Freewheel Burning“ primenanti daina „Fire and Ice“. Vėliau sutinkame titulinį kūrinį, kurio vaizdo klipas buvo pasiekiamas internete dar gerokai prieš išleidžiant albumą. Daina gal ne iš pirmo karto užvežanti, tačiau po keletos perklausų jau nebekyla noras prasukti ją grotuve. Iš toliau skambančių kompozicijų norėtųsi išskirti „Like There‘s No Tomorrow“, kurioje įsitikiname, jog ne pirmos jaunystės atlikėjas vis dar puikiai valdo savo plačiadiapazonį balsą.