The Beatles

Džonas Lenonas (John Lennon) gimė 1940 metų spalio 9 dieną 6.30 Liverpulyje. Pasaulis jį sutiko sirenų kauksmais ir bom­bų sprogimais: tą naktį Hitlerio aviacija ir vėl griovė miestą. To­mis minutėmis anglai pasijusdavo tikrais patriotais. Ne išimtis ir Džulija Lenon, davusi savo sūnui antrąjį - Vinstono - vardą tuo­metinio Anglijos ministro pirmininko čerčilio garbei.
Džono tėvas Fredas plaukiojo prekybiniu laivu ir namie be­veik nebūdavo. Prasidėjus karui, jis pasirodė tik du sykius -1940 ir 1942 metais. Netrukus Džulija gavo žinią, kad jos vyras dingęs be žinios. Garlaivių kompanija nustojo siuntinėjusi jai vyro už­darbį, todėl vienai auginti Džoną pasidarė nebeįmanoma. Tuo laiku ji sutiko kitą vyriškį ir ruošėsi už jo ištekėti. Taip aštuoniolikos mėnesių Džonas atsidūrė pas vieną Džulijos seserį - Mimi Stenli. Ketverių metų pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Mėgiamiausia Džono vaikystės knyga - "Alisa pasakų šalyje“. Gana greitai Džonas pradėjo kurti eilėraščius, kuriuos pats ir iliustruodavo. Vie­nuolikos metų "išleido“ pirmąją knygą "Sport and Speed Illustrated" (iliustruotas "Sportas ir greitis"), kurią sumanė kaip serijos pradžią, bet daugiau nieko panašaus nesukūrė.
Didžiam Lenono nusivylimui, niekas nekreipė dėmesio į jo literatūrinius meninius bandymus. Vėliau jis sakė: "Tokie, kaip aš, suvokia savyje genialumo požymius jau devynerių ar dešim­ties metų. Iki šiol nesuprantu: kodėl manęs niekas "neatrado"? Nejaugi jie nematė, kad mokykloje buvau pats protingiausias?"
Artimiausi Džono draugai tuomet buvo Pitas šotonas (Pete Shotton), Ai venas Voenas (Ivan Vaughan) ir Naidželas Volis (Nigel Whalley) ši chuliganų kompanija, vadovaujama Lenono, reng­davo pasalas prie geležinkelio Liverpulio priemiestyje Garstone, apmėtydami įlendančius į tunelį elektrinius traukinius žemės grumstais, dažnai išpliekdami langus. Jie vogdavo saldumynus iš savitarnos gastronomų, važinėdavosi ant guminės tramvajų "dešre­lės", atvirai mėgaudamiesi tuo siaubu, kurį sukeldavo praeiviams.
Tetulė Mimi idealizavo Džoną ir niekuomet netikėdavo kai­mynų pasakojimais apie sūnėno išdaigas. Ji buvo įsitikinusi, kad berniukui visiškai pakanka trijų švenčių per metus, kurias pati paskyrė. Pirmoji - Imperijos teatro pantomimos spektaklio lanky­mas per Kalėdas. Antroji - naujo Volto Disnėjaus filmo peržiūra vasarą. Trečioji - nacionalinės Gelbėjimo armijos surengta mugė sode, netoli nuo tetulės Mimi namų: surinktas lėšas paskirdavo vaikų prieglaudai "žemuogių pievelė", kurią vėliau visame pa­saulyje išgarsino nostalgiška Lenono daina "Strawberry Fields Forever".
į mugę Džonas dažniau ateidavo ne su tetule, o su draugais. Jie tiesiog slankiodavo arba apsiimdavo prekiauti limonadu po vieną penį už buteli! šventėje visuomet būdavo taip įdomu ir links­ma, kad DžonasTabiausiai bijodavo būti išvytas ir elgdavosi it angelėlis. Aišku, už tokį priverstinį susikaustymą miestas ir mies­telėnai su kaupu atsiimdavo kitomis dienomis.
1953 metų biržely, kraujui išsiliejus į smegenis, mirė dėdė Džordžas, Mimi Stenli vyras. Tai buvo vienintelis žmogus, kuris, regis, suprato Džoną ir kurį paauglys gerbė. Džonas palinko prie motinos, nes pajuto turįs daug jos cha­rakterio bruožų. Ir jų pažiūros buvo panašios. Džulija irgi nepa­kentė griežtos tvarkos, gyveno akimirkos nuotaika ir niekuomet nieko neplanavo toliau į priekį. Ji irgi buvo ryški nonkonformis­te, tik ne tokia agresyvi ir įtūžusi kaip Džonas. O svarbiausia -motina palaikė asmeninės nepriklausomybės kultą. Dėl savo įno­ringo charakterio, Džulija gyvenime nejautė ypatingo diskomfor­to, o Džono siela nuolat maištavo nerasdama pasaulyje svarbiau­sių sau dalykų.
Iki 1956 metų pradžios Lenonas tik stebėjo, kaip naujoji muzika vieną po kito pasiglemžia jo bendraamžius, kaip rokenrolas tampa ne vien muzikos, bet ir aprangos, elgesio, gyvenimo stiliumi. Vasario mėnesį Džonas per radiją išgirdo naują Elvio Preslio dainą "Heartbreak Hotel" ir visiškai paklaiko. įkalbėjo Mimi nupirkti jam seną gitarą. Džulija mokėjo truputį skambinti bandža, ir parodė Džonui paprasčiausius akordus. Kaip tik dėl to Lenonas
ilgai nežinojo, ką daryti su bosinėmis stygomis - bandža bejų. Džonas nelaužė galvos, ką pakviesti į ansamblį. Pitas šotonas brūžino skalbimo lentą, o Naidželas Volis ir Aivenas Voenas pasikeisdami tampė pačių pasigamintą vienastygį bosą. Netrukus ansamblį "The Quarrymen" papildė Rodąs Deivis (bandža), Erikas Grifitsas (gitara) bei Kolinas Hentonas (mušamieji). Pastarasis buvo vyriausias, ir Džonas priėmė jį abejodamas - galėjo netekti lyderio vaidmens. Bet Kolinas turėjo tai, ko kiti net nesapnavo  - visą būgnų komplektą! Be to, Hentonas buvo sukakbamas vaikinas, ir Lenonas baiminosi visai be reikalo.
1957 metų liepos 6 dieną grupė per šventę pasirodė šv. Petro bažnyčios sode. Tenykštė religinė bendruomenė pasikvietė Džoną, o draugus ne dėl meilės skiflui (originaliai Amerikos kantri ir Britų folkloro sintezei), bet norėdama pritraukti daugiau jaunimo. Aivenas Voenas atsivedė mokyklos draugužį, kuris, nors ir jaunesnis, puikiai grojo gitara ir galėjo sudominti Džoną. Draugai jį vadino Polu Makartniu.
Jį aišku, nustebino tai, kad Džonas grojo tik keturiomis, o Makartnis šešiomis stygomis. Po koncerto Polas pagrojo jiems naujas amerikiečių dainas. Nors ir kaip Džonas stengėsi neparodyti, buvo matyti, kad jam patinka. O kai Makartnis sugriežė naujausią Edžio Kokreino šlagerį, Lenonas nebeištvėrė ir paprašė užrašyti žodžius.
Polas mokė Džoną groti gitara, bet tai nebuvo paprasta, nes Makartnis - kairiarankis. Pamokos tapo efektyvesnės, kai vaikis susiprotėjo pasinaudoti veidrodžiu.
Mokykloje Džonas pasirodydavo tik retkarčiais, tad nenuostabu, jog susikirto per visus egzaminus. Galų gale direktorius jo pasigailėjo ir parašė rekomendaciją į Liverpulio meno koledžą.
1958 metų liepos 15 dieną Džuliją Lenon partrenkė mašina. Tai atsitiko prie autobusų stotelės, grįžtant namo iš Mimi. Mote­ris mirė iš karto, Džonas vėliau prisimindavo: tuo momentu jis patyrė patį didžiausią sukrėtimą savo gyvenime. Jis pradėjo dar dažniau gerti, įsiveldavo į peštynes be jokios priežasties. Neži­nia, kuo visa tai būtų pasibaigę, jeigu ne Polas Makartnis, roken­rolas ir naujieji koledžo draugai.
Viena jų - Sintija Pauel (Cynthia Powell), žinant, koks Džo­nas buvo impulsyvus, nepastovus ir kaip jis stengdavosi slėpti tikruosius jausmus, sunku pasakyti, ar jis buvo įsimylėjęs. Jie su­sitikinėjo, paskui jis apsigyveno pas Sintija, nes jos motina buvo užsienyje. Dažnai Džonas grįždavo labai vėlai, išgėręs bei susier­zinęs, ir išliedavo ant jos per dieną susikaupusį pyktį, Sintija bu­vo visiškai tikra, kad anksčiau ar vėliau Lenonas ją pames, tad 1962 metų vasarą, pasakiusi, jog yra nėščia, nuoširdžiai nustebo, kai Džonas pasiūlė tuoktis. Vestuvės įvyko rugpjūčio 23 dieną, iš karto po to Sintija persikėlė gyventi pas Mimi.
Ir iš pradžių, ir vėliau, kai "The Beatles" pelnė šlovę, Džo­nas uoliai pabrėždavo savo vadovaujantį vaidmenį grupėje. Per koncertus visuomet į sceną išeidavo pirmas, jis paskelbdavo ir programos numerius. Garbės Lenonas troško ir kitur: 1964 metais išleido savo literatūrinių bandymų knygą "John Lennon In His Own Write", o 1965-aisiais - "A Spaniard In The Works". Dar po metų filmavosi meniniame Ričardo Lesterio filme "How I Won The War". Kritikai prieštaringai vertino knygas, o aktoriaus de­biutą - perdėm neigiamai!
1966 metų lapkritį. Džonas Londone susipažino su japonų dailininke avangardiste Joko Ono, atvežusią į Angliją savo darbų parodą. Greičiausiai jų pirmas atsitiktinis susitikimas būtų tapęs ir paskutiniu, jeigu ne Joko atkaklumas, japonė ėmė įnirtingai jam siųsti paslaptingus laiškus ir organizuoti naujus "atsitiktinius" pasimatymus. Tokiu būdu prieš pat 1968-uosius Lenonas jau bu­vo įsimylėjęs ją iki ausų. Greitai paaiškėjo, kad jo širdyje Joko Ono užėmė ne tik žuvusių draugų bei artimųjų, bet ir "The Beatles“ vietą. (1968 metų lapkričio 8-ąją Džonas išsiskyrė su Sintija. Jų sūnui) Džulijanui tada buvo 5,5 metų. 1969 metų kovo 20-ąją Gibraltare buvo įregistruota Lenono ir Ono santuoka, o po mėnesio jis   pakeitė savo antrąjį vardą ir tapo Ono (John Ono Lennon).
1968-ųjų lapkrity Didžiojoje Britanijoje vienu metu pasirodę du albumai: dvigubas "The Beatles" ir pirmasis solinis Lenono „Unfinished MusicNo. 1 - Two Virgins". Plokštelėje gausu pilvo gurgimo ir net garsesnių skrandžio bei žarnyno išraiškų, Džono stenėjimo ir Joko riksmų, fortepijono pasažų fragmentų ir t.t. Albumas nieko nebūtų nustebinęs, jeigu ne jo vokas, kuriame Le­ninas ir Ono stovėjo nufotografuoti visiškai nuogi".
EMI korporacija griežtai atsisakė platinti tokio apipavidalinimo plokštelę, Džonas gi nesutiko su jokiais kitais variantais. Galop reikalo griebėsi "Trac Records" firma, bet ir ji kiekvieną egzempliorių įpakavo į rudą aplanką.
1969 metų gegužės 26-ąją Džonas ir Joko, apsigyvenę Monrealio "Karalienės Elžbietos" viešbučio 1742 kambaryje, pradėjo gulimąją taikos demonstraciją. Aštuonias dienas jie pragulėjo ir prasėdėjo su pižamomis po antklode, šnekučiuodamiesi su draugais ir duodami interviu žurnalistams. Septintąją dieną (bir­želio 1) Lenonas ekspromtu sukūrė dainą "Give Peace A Chance" ir pasiūlė tuo metu kambaryje buvusiems draugams visiems kartu ją atlikti. Pats pataluose atsisėdo turkiškai, paėmė gitarą ir įjungė magnetofoną.
Minimaliai pakoregavus studijoje, liepos 4-ąją įrašas buvo išleistas singlu. Tarp duomenų buvo ir kol kas neegzistuojančios grupės "The Plastic Ono Band" pavadinimas. Liepos 7-ąją Leno­nas ir Ono atliko dainą Londono "ChelseaTown Hali" salėje.
šis singlas, užėmęs antrąją vietą tarp Britanijos ir keturioliktąją - tarp JAV topų, tapo įvairių antikarinių judėjimų dalyvių himnu ir išpopuliarino Lenoną kaip kokį įžymų politiką.
į 1969-ųjų pabaigoje pasirodžiusį diską "The Wedding Al­um" atkreipė dėmesį tik užkietėję kolekcionieriai ir bitlomanai. Muzikos šioje plokštelėje visai nebuvo, tik be paliovos kartojami
vardai "Džonas" ir "Joko" pirmojoje pusėje bei "garsinis reporta­žas" išjaunavedžių lovos - antroj oje. Lenonas jau buvo paskelbęs Polui, Džordžui ir Ringui apie tai, kad juos palieka. šio žingsnio priežastis buvo Makartnio ir Harisono atsisakymas įrašyti dainą "Cold Turkey". Jų nuomone, šis kūrinys "Bitlų" repertuarui buvo per silpnas. Džonas įrašė kompoziciją su "The Plastic Ono Band". Polo ir Džordžo nuogąstavi­mai pasitvirtino: singlas nepakilo aukščiau 12 vietos Anglijoje ir 13 - JAV)(įdomu, kad Ringo Staras iki paskutinio momento sten­gėsi užglaistyti konfliktą ir galiausiai dalyvavo įrašant "šaltąją Turkiją").
Tikriausiai niekam iš roko muzikantų spauda 1969 metais neskyrė tiek dėmesio, kiek Lenonui. Gruodžio 30-ąją britų televi­zija paskyrė jam specialią programą, pavadinusi jį vienu iš trijų dešimtmečio politiku (šalia Mao Czeduno ir Džono Kenedžio)
Ne mažiau audringai Džonui prasidėjo ir 1970-ieji. Sausio 5-ąją jis pareiškė, kad nuo šiol visas dainų ir plokštelių pajamas skirsiąs kovai už taiką planetoje. Netrukus Londono meno galeri­joje buvo atidaryta Lenono litografijos paroda. Apie ją daug rašė spauda, nes 8 iš 14 darbų policija pripažino nepadoriais ir parei­kalavo tuoj pat nukabinti. Tą patį mėnesį parodą eksponavo Det­roite (JAV), ir jokių pretenzijų dėl jos turinio neišgirdo.
Neįtikėtiną Džono aktyvumą ir darbštumą sąlygojo nežmo­niška nervinė įtampa ir - tuo pat metu - gynybinė reakcija prieš pradedant naująjį gyvenimą. Tai, kad tada Lenonas pergyveno psi­chologinę krizę, liudija ir tų dienų nuotraukos, kuriose jis atrodo lyg beprotis.
Tikriausiai kažką panašaus pagalvojo ir amerikietis profe­sorius psichoterapeutas Arturas Janovas. Tarsi pajutęs Džono as­menyje potencialų pacientą, jis nusiuntė muzikantui savo knygą "Pirminis šauksmas", kurioje populiaria forma išdėstyta vadina­mosios pirmosios terapijos metodika. ši terapijos rūšis remiasi tuo, kad žmogus nuo pat kūdikystės tramdo savo emocijas. Jam būtina sugrįžti į vaikystę (tai padėtų atskleisti užkoduotą asme­nybės potencialą) - kai neegzistavo jokie psichikos barjerai ir visi jausmai bei troškimai buvo reiškiami vienu universaliu būdu:
šauksmu.
Perskaitęs knygą, Lenonas paskambino Janovui, ir netrukus profesorius pats atskrido į Londoną. Mokslininkas labai nustebo – vis dėlto koks Džonas patiklus! Viena muzikanto nervingumo priežaščių Janovas pavadino jo kaltės jausmą prieš Džulijaną, kurį visiškai pamiršo, Lenonas reagavo žaibiškai: tuoj pat paskam­bino Sintijai ir džiaugsmingai pranešė, kad grįžta pas ją. Vis dėlto atkūrimo džiaugsmas truko neilgai - paskambino Joko draugė ir pasakė, kad ji išgėrusi mirtiną migdomųjų dozę. Džonas tuoj pat dūmė namo ir daugiau niekada nebesusitiko su Sintija.

Naujasis albumas "John Lennon/Plastic Ono Band" pritrenkė begaliniu nuoširdumu. Po Janovo gydymo ir pokalbių apie pačius sunkiausius gyvenimo tarpsnius Džonas žūt būt norėjo išlieti savo jausmus. Kritikai šią plokštelę iš karto pavadino pačiu geriausiu "Bitlų" soliniu darbu ir laikė jį tokiu iki 1973-ųjų. Kol pasirodė Makartnio albumas "Band On The Run“.


1971 metų vasarą Džonas ir Joko dalyvavo protesto prieš kariuomenės įvedimą šiaurės Airijon marše, taip pat škotų laivų statytojus remiančiose akcijose, o rugsėjo 3-ąją išskrido iš oro uosto į Niujorką. į Tėvynę jis niekuomet daugiau negrįžo. Rudenį pasirodė naujasis albumas "Imagine", įrašytas dar Londone. Visuomenės dėmesį visų pirma patraukė kompozicija "How Do You Sleep?" - gana aštrus, netgi grubus "atviras laiškas" Polui Makartniui, savotiškas atsakymas į šio albumą "Ram", pasirodžiusį gegužy. „Bitlų" turto dalybų teismo procesas tebevyko, ir buvusių kvarteto narių santykiai itin paaštrėją. įdomu, kad įrašant "How Do You Sleep?"dalyvavo Džordžas Harisonas, todėl galima teigti, jog tai buvo jų bendras laiškas. Nors Polo vardas plokštelėje neminimas, tačiau Džonas į albumo voką kartu su disku įdėjo ir fotografiją, kurioje laiko už ausų įpenėtą kiaulę. Negalima buvo nepastebėti "Ram" voko, kuriame Makartnis laikė už ragų aviną,
parodijos.
Netrukus Džonui ir to pasirodė maža, tad "Melody Maker" žurnalui jis parašė laišką, kuriame išsakė viską, ką manė apie Makartnį. Tekstas buvo išspausdintas gruodžio 4 dieną.
Tuo pat metu Lenono santykiai su JAV valdžios pareigūnais vis blogėjo. Vos atvykęs Amerikon, jis ėmė kovoti už pilietines indėnų teises, už tai, kad būtų sušvelnintas režimas kalėjimuose, kad būtų išlaisvintas vienas amerikiečių kontrkultūros lyderių Džo­nas Sinkleris, areštuotas po kratos, kurios metu buvo rasti narko­tikai. Lenono pavardė į šias ir kitas akcijas sutraukdavo tūkstan­čius jaunų žmonių ir tai kėlė jų efektyvumą. Sakysim, Džonas Sinkleris vis dėlto buvo paleistąs.
Toks Lenono aktyvumas ir populiarumas sukėlė prezidento Ričardo Niksono administracijos nerimą, be to, artėjo eiliniai rin­kimai. Ypač juos baugino Džono pasisakymų radikalumas, be­maž sutampantis su kairiosios opozicijos lyderių pažiūromis.
Iš pradžių valdžia pasitenkino paprasčiausiai atsisakiusi leisti jam gyventi JAV. Paskui Federalinis tyrimų biuras sudarė jo dos­jė, ėmė klausytis pokalbių telefonu, o kartą, grįžę namo, Džonas ir Joko pastebėjo, jog bute daryta krata. Dar po kiek laiko Lenonas pajuto esąs sekamas. Visa tai buvo daroma ne siekiant surink­ti kompromituojančią medžiagą, o tik norint išvesti muzikantą iš dvasinės pusiausvyros ir priversti palikti šalį. Puikiai žinome, kad Lenonas negalėjo pasigirti stipriais nervais, žinojo tai ir FTB. Ta­čiau ir Džonas suprato: pakaktų jam atsidurti už sienos, ir jau niekuomet Amerikos vizos negautų. Be to, situacija užgavo jo savi­meilę, tad buvo pasiryžęs nepasiduoti.
1973 metų kovo 23-ąją valdžia išdavė Joko Ono oficialų lei­dimą nuolat gyventi JAV, Tą pačią dieną Džonui Lenonui įteikė pranešimą, kad per du mėnesius jis privalo palikti šalį. Taip buvo siekiama tarp dviejų vienas kitą mylinčių žmonių įvaryti pleištai.
Ar dėl šios, ar dėl kitų priežasčių rudenį jie kaip reikiant susipyko ir išsiskyrė ilgiau nei metams. Beveik visą šį laiką Lenonas pra­leido Kalifornijoje, kur, atvirai pasakius, neišsiblaivydamas gėrė. Taigi psichologinis presingas vis dėlto davė rezultatą, galbūt ne visai tokį, kokio norėjo valdžia. Nors iš politinio Džono aktyvu­mo irgi teliko šnipštas.
Muzikoje paskutinė jo politinė akcija buvo dvigubas albu­mas "Some Time In New York City" (1972). Didelio pasisekimo diskas neturėjo, jį pražudė per didelė "einamosios politikos" do­zė. Vėliau interviu tai pripažino ir pats autorius: "Radikalizmas vos nesugriovė muzikos. Tai žurnalistika, o ne poezija".
1974-ųjų kovą jis ėmėsi prodiusuoti solinį Hario Nilsono albumą "Pussy Cats", bet įrašo seansai nuolat virsdavo triukš­mingais baliais, kuriuose dalyvaudavo ir Ringas Staras bei Keitas Mūnas. Baliai baigdavosi paryčiais kokiam nors naktiniam klu­be "Tada buvau panašus į vištą nukirsta galva, - prisimindavo tą periodą Džonas. - Atsibudęs dažniausiai neturėdavau nė menkiausio supratimo, kur esu, ir tik iš laikraščių sužinodavau, ką iškrė­čiau naktį".
... Džonas ir Joko vėl gyveno kartu.1975 metų spalio 9-ąją jiems gimė sūnus šonas (Sean Taro Ono Lennon), ir Džonas nusprendė laikinai palikti muzikos ir šou biznio pasaulį.
įrašų studijos slenkątį Džonas vėl peržengė tik 1980 metų ugpjūčio 4 dieną, kai pradėjo įrašinėti naują albumą "Double Fantasy". Pasirodęs lapkrity, diskas pribloškė klausytojus šviežumu, ir melodijų ir aranžuočių rafinuotumu, tekstų aiškumu bei giliaprastiškumu.
Tuo laiku Džonas ir Joko dažnai ir ilgai duodavo interviu, ir Lenonas noriai pasakodavo apie planus, sakydavo, kad 1981-aisiais manąs su gastrolėmis apvažiuoti visą pasaulį, aplankyti drau­gus Anglijoje, kurioje nebuvo beveik dešimt metų. Joko minėdavo, kad jie maną gyventi dar keturiasdešimt metų ir net sudarei smulkų sąrašą, ką reikią spėti padaryti.
1980 metų gruodžio 8 dieną apie vienuoliktą vakaro mania­kas Markas Deividas čepmanas suvarė į Lenono kūną penkias! Kulkas. Pakeliui į ligoninę Džonas mirė.

(Jo kurinius tebeleido įvairios firmos. Pasirodė, jog daug dainų dar niekas nebuvo girdėjęs. 1986 metų gruody išėjo knyga "Skywriting By Word Of Mouth" su anksčiau nespausdintais Džono literatūros bandymais ir piešiniais. 1988-aisiais ekranuose sumirgėjo pilnametražis dokumentinis filmas "Imagine: John Lenon" apie jo gyvenimą ir kūrybą. 1990 metų gegužės 5 dieną gimtajame Džono mieste Liverpulyje įvyko Joko Ono organizuotas jubiliejinis koncertas, kuriame Lenono dainas dainavo daugelis anglų ir amerikiečių roko veteranų bei naujųjų žvaigždžių.


 



DISKOGRAFIJA


Unfinished MusicN. 1 - Two Virgins (1968)
Unfinished MusicN. 2 - Life With The Lions (1969)
The Wedding Album (1969)
The Plastic Ono Band / Live Peace In Toronto 1969 (1969|
John Lennon / Plastic Ono Band (1970)
Imagine (1971)
Some Time In New York City (1972)
Mind Gamės (1973)
Walls And Bridges (1974)
Rock'n'Roll(1975)
Shaved Fish (Collectable Lennon) (1975)
DaubleFantasy(1980)
The John Lennon Colection (1982)
I (cartplay / The Unfinished Dialogues (1983)
Milk And Honey (1983)
Live In New York City (1986)
Meni o ve Avenue (1986)
Imagine: John Lennon (1983)




Komentarai
Komentarų nėra. Būk pirmas!
Vardas:


Kiek bus du kart du plius 2 ?
Copyright 2016 hardrokas.net. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be administratoriaus sutikimo draudžiama. [email protected]