"Wacken Open Air 2008": Lietuviški akcentai didžiausiame metalo Europos festivalyje

“Iron Maiden's gonna get you, no matter how far...”, kaip sakoma vienoje dainoje. Ir jei pasibaigus pernykščiam “Wacken Open Air” festivaliui dejavau, kad į tokią košę nekelsiu daugiau kojos, visgi noras išvysti paskutinę savo nematytą grupę iš mėgstamiausiųjų top trejetuko buvo toks didelis, kad nutariau iškęsti ilgą kelionę per Lenkijos lygumas, kalnus ir klonius bei spūstis Wackeno palapinių miestelyje prie biotualetų ar vandens rezervuaro. Taigi, kaip ir pernai, “Atra Musica” suorganizuotas autobusas išriedėjo iš Vilniaus užpraėjusį antradienį. Vėlgi po dienos, praleistos Berlyne, vėlyvą praėjusio trečiadienio naktį, daugiau 40 lietuvių jau įsikūrė tame pačiame Q sektoriuje, Wacken gatvėje, kurioje teko trumpam apsistoti ir pernai.

1 diena: “Meidenų” triumfas

Kaip ir prieš metus, festivalio ankstyvą rytą visus iš palapinių iškrapštė kaitri saulė. Apsižvalgęs po teritoriją ir vietinį atributikos turgų, visgi nutariu pataupyti jėgas vakarui, kur 21.30 ant scenos turi užlipti pagrindinės festivalio žvaigždės – legendiniai “Iron Maiden”. Pasisėdėjimas pavėsyje su tautiečiais neprailgsta ir netrukus jau atidaromi įėjimai pagrindinių scenų link, kur traukiu ir aš. Iki “Iron Maiden” pasirodymo lieka dar 5 valandos, tačiau prie “True Metal Stage”, kur koncertuos heavy metal legendos, jau būriuojasi gerbėjai. Tad ir aš prisėdu prie “meidenų” fanų ir ekrane stebiu greta esančiame “Black Metal Stage” vykstavčius pasirodymus. Festivalio atidarymo garbė tenka britų moteriškam kolektyvui “Girlschool”. Daugiau nei pries 30 metų muzikinę veiklą pradėjusi grupė truputį kelia šypseną šiandien, tačiau lyg jaunystėje šėlstančios scenoje moteriškės visgi prikausto dėmesį.
Po ilgokos pauzės Wackeno publikai pasirodo Lauren Harris – jaunėlė “Iron Maiden” sielos Steve Harris dukra. Būtent pastarasis faktas turbūt labiau domėjo žiūrovus, o ne muzika. Ganėtinai silpnas pasirodymas, silpnas vokalas, o ir nelabai prie jos veido tiko šūkavimai kaskart ištariant žodį iš “f” raidės. Peršasi išvada, kad scena jaunai muzikantei didžiausiame Europos sunkiosios muzikos festivalyje buvo duota tik tam, kad prisivilioti Lauren Harris tėtušio komandą. Jau po poros dainų norisi, kad kuo greičiau baigtųsi veiksmas “Black Metal Stage”, o visas dėmesys būtų sutelktas į “True Metal” sceną. Situaciją pagyvina vokiečiai “Airbourne”, sukėlę ant ant kojų visus snaudžiančius metalistus. “AC/DC” dvasioje atliekami kūriniai gal truputį monotoniški, tačiau scenoje grupės lyderis Joel O’Keeffe savo šokinėjimais nuo nuo vienos kolonolėlės ant kitos, ar alaus skardinės daužymu tol, kol iš jos pradės trykšti alus, užsitarnauja publikos simpatijas. Viršūnė buvo pasiekta tuomet, kai vienos pauzės metu užsikabinęs ant peties gitarą Joel užlipo scenos konstrukcijomis iki pat viršaus ir netgi ten atliko gitaros solo partiją !
Sekantys scenoje – amerikiečiai “Avenged Sevenfold”. Vėl gana nuobodus pasirodymas, iš “True Metal Stage” pusės vis garsiau pasigirsta skandavimai “Maiden, Maiden!!!” ir vis daugiau kyla rankų su iškeltu viduriniuoju pirštu. Kai grupės vokalistas praneša, kad liko atlikti jiems vos 2 dainas, sujuda “Iron Maiden” fanai, užkurdami tikrą ištvermingumo pirtį, stovintiems prie pat scenos.
Pagaliau “Black Metal Stage” ištuštėja, o visa publika sujuda, kai iš gretimos scenos kolonėlių pasigirsta “UFO” kūrinys “Doctor, Doctor” (kurį yra perdainavę ir patys “Iron Maiden”). Po jo, grojant jau “Iron Maiden” instrumentiniam kūriniui “Transylvania”, ekranuose rodomos paskutiniojo “meidenų” turo akimirkos. Na, ir galiausiai – legendinė W.Churchill'io kalba, pereinanti į kūrinį “Aces High”. Scenos priekyje užverda toks pragaras, kad pasirodė, jog tos 5 valandos, praleistos belaukiant norint iš arti pamatyti savo dievus, nuėjo perniek – tik po gerų 5 minučių pavyksta prasibrauti gyvam ir sveikam gal 20 metrų tolyn nuo scenos. O ir čia tiek vaizdas, ties garsas pakankamai geras, tad tik nuo šios akimirkos pradedu mėgautis “Iron Maiden” pasirodymu. Naujausiojo rinktinio albumo “Somewhere Back in Time” dekoracijomis papuoštoje scenoje jau po antrojo kūrinio - “2 Minutes To Midnight”, vokalistas Bruce Dickinson riebiai iškeikia operatorius, valdančius judančią kamerą, kuri trukdo “Iron Maiden” frontmenui stebėti publiką. Vėliau atliekamas dar vienas senas kūrinys - “Revelations”, po kurio keičiamos scenos dekoracijos į “The Trooper” temą. Netrukus B.Dickinson pasirodo nešinas D.Britanijos vėliava ir sušunka: “The Trooper!!!”.
Kadangi paskutiniame rinktiniame albume skamba 1980-1989 metų periodo dainos, tad ir šįkart buvo atliktas tik vienas kūrinys, neįeinantis į minėtą intervalą - “Fear Of The Dark”. Scenos dekoracijos keičiasi dar bent porą kartų, nuskamba “Wasted Years”, “Run To The Hills”, “The Number Of The Beast”, “Iron Maiden”, “Powerslave”, “Can I Play With Madness”, “Rime Of The Ancient Mariner”. Kaip ir senais gerais laikais, scenoje pamatome baidyklę Eddie. Galiausiai bisui iškviesta grupė atlieka “Hallowed Be Thy Name”. Tuo pirmas vakaras ir pasibaigia. Nesusigundusiems alumi gerbėjams telieka stovėti kamščiuose, norint pasiekti savo palapines...


2 diena: Lietuviškos trispalvės lietuje

Antroji festivalio diena prasidėjo įprastai – nepakeliamu karščiu. Ankstyvą penktadienio rytą susigundau pasižiūrėti švedų death metal grupės “Grave” pasirodymą. Gana smagiai praleista valanda, tačiau nerimą pradeda kelti besiniaukiantis dangus virš Wackeno.
Lietuvių stovykloje prieš pietus sujudimas, nes 14 val. “Wet Stage” palapinėje pirmą kartą festivalio istorijoje koncertuos grupė iš Lietuvos – nacionalinio “Wacken Metal Battle” nugalėtojai vilniečiai “Mandragora”. Likus gal pusvalandžiui iki pasirodymo prasideda smarki liūtis, per kurią dalis festivalio zonoje esančių žiūrovų bėga palapinių link, kita – po “Wet Stage” stogu pasižiūrėti lietuvaičių pasirodymo. Pirmąsias žiūrovų eiles jau okupavo Lietuvos trispalvėmis nešini gerbėjai, tačiau “Mandragorai” pradėjus savo pasirodymą, atidžiai viską stebi ir į taktą linguoja ne vienas vietinis metalo gerbėjas ar svečias iš kitos šalies. Trečią kartą gyvai mačiau “Mandragorą”, tačiau pasirodė, kad būtent Vokietijoje jie sugrojo galingiausiai. Nors “Metal Battle” konkurse prizinės vietos lietuviai ir nelaimėjo, tačiau vistiek garbingai atstovavo mūsų šalį.
Lietus nurimsta gal po geros valandos, pievą vietomis paversdamas nepereinama kliūtimi. Visgi vakarop eidamas stebėti “Sonata Arctica” pasirodymo, džiaugiuosi, kad oras visai smagus stebėti festivalį toliau. “Sonata Arctica” priimama gan šiltai, didžiausio palaikymo susilakta atliekant žinomiausius kūrinius “Black Sheep”, “Runaway”.
Sekantys mano asmeniniame grojaraštyje – suomiai “Children Of Bodom”. Nuo antros dainos (“Silent Night, Bodom Night”) virš žiūrovų galvų per rankas jau pradeda plaukti gerbėjai. Suomiai palaikomi tarsi bangomis – per kai kuriuos kūrinius publika gan pasyviai stebi pasirodymą, per žinomesnes dainas (“Needle 24/7”, “Hatecrew”) šėlsta negailėdami nei savęs, nei kitų. Grupės lyderis Alexi Laiho priminęs, kad ką tik nulijo lietus uždainuoja... Rihanna dainą “Umbrella”. Metalistai linksmai sutinka šį pokštą. Kai “CoB” lyderis liepia grupės klavišininkui groti normalų kūrinį, pastarasis pradeda skambinti “Van Halen” “Jump” melodiją. Galiausiai iš trečio karto grupė tęsia groti tai, ką moka geriausiai – melodic death metal.
Pagrindinių vakaro žvaigždžių - “Avantasia” pasirodymas turėjo tapti saldainiuku power metal gerbėjams ir galvos skausmu įgarsintojams ir vaizdo režisieriams. Pasirodymo pradžia nieko blogo nežadėjo – projekto lyderis Tobias Sammet greitai išjudino publiką. Tuomet į sceną išėjo kviestinis vokalistas Jorn Lande... Kad ir kaip muzikantas stengėsi, publika jo balso per pirmąjį kūrinį taip ir neišgirdo – ką tuo metų veikė įgarsintojai, lieka paslaptimi. Jei pirmąjį nekokybiškai įgarsintą kūrinį publika praleido pro ausis atlaidžiai, tai skambant antrajai dainai ir vėl negirdint Jorn Lande balso, publika neištvėrė – pasigirdo kurtinantys švilpimai. Turbūt įgarsintojams buvo skirtas ir įpykusio T.Sammet parodytas vidurinysis rankos pirštas. Galiausiai, kuomet technines problemas pavyko išspręsti ir iš kolonėlių pasigirdo J.Lande balsas, žiūrovai negailėjo aplodismentų. Vėliau prasidėjo nesklandumai su vaizdu ekranuose. “Avantasia” lyderiui pristatant kviestinę žvaigždę - legendinį “Scorpions” gitaristą Uli John Roth, kameros rodydavo į kitą muzikantą arba įkyriai sekiodavo T.Sammet iš paskos. Visgi nesklandumai užsimiršo atliekant kūrinius iš debiutinio “Avantasia” albumo. Pasirodymas užbaigtas didinguoju “Farewell”.
Nors buvo jau 2 valanda nakties, visgi nepraleidau progos pasižiūrėti vokiečių gothic/death grupės “Crematory”. Prie trečiosios pagal dydį scenos “Party Stage” susirinko nemažai šios grupės gerbėjų, kurie tą naktį išgirdo “Fly”, “Tick Tack”, “Tears Of Time”, o pasirodymas buvo užbaigtas balade “Believe”, kurią atliko gitaristas Matthias Hechler. Tiesa, “Crematory” koncerto metu įvyko retas kuriozas – vienu metu į sceną išbėgo grupės klavišininkės Katrin Goger mažametė dukra. Tuomet mama atžalą nunešė atgal į užkulisius, tačiau visgi nenuoramai buvo uždėtos ausinės ir “Crematory” pasirodymo pabaigoje mergaitė ramiai sėdėjo scenoje ant žemės šalia klavišinių instrumentų...

 

3 diena: Hard Rock Hallelujah

Trečias festivalio rytas vėl buvo įprastai karštas, kuris išdžiovino palapines ir nuteikė optimistiškai stebėti suomiško “Iron Maiden” klono – grupės “Machine Men” pasirodymo. Grupės vokalistas Toni Parviainen ne tik balsu stengėsi būti panašus į Bruce Dickinson, tačiau ir elgsena scenoje priminė “Iron Maiden” frontmeną. Gan vidutiniškas pasirodymas, iš serijos “Pamačiau ir pamiršau”. Iškart po to nuskubėjau prie “True Metal Stage”, kur turėjo koncertuoti JAV thrash metal legendos “Exodus”. Nors ir nesu didelis šios grupės gerbėjas ir muzikos žinovas, visgi į sceną užlipusi grupė visiškai nepriminė thrash veteranų. Pamanęs, kad “Exodus – visgi ne Iron Maiden”, patraukiau palapinės link. Kuomet pasiguodžiau tėvynainiams, kad “vietoj “Exodus” išėjo koncertuot kažkokie diedai”, teko labai nustebti, kai vienas grįžęs kolega sakė, kad “stebėjo “Exodus”, kurie visai gerai pavarė”. Tuomet pargrįžtantis dar vienas būrelis lietuvių pranešė, kad visgi “Exodus” gros po pietų. Atėjus 15 valandai ir vėl pastariesiems einant stebėti “Exodus”, vienas iš kolegų mestelėjo: “Ei, kas ten jau matėt “Exodus”, nenorit dar kartą pažiūrėti?”
Taigi, visgi 15 val. amerikiečiai thrasheriai užlipo į sceną. Daug šėlsmo ir “mosh pit”. Publika turėjo likti patenkinta.
Iškart po to “Party” scenoje - “Obituary”. Pernai “Party” ir “True Metal” scenas skyrė maisto, gėrimų ir kompaktinių diskų pardavėjų kioskai. šįkart tereikėjo tik truputį pasukti galvą į kairę ir jau buvo galima stebėti “Hatebreed” pasirodymą. Pažiūrėjęs dešine akimi “Obituary” koncertą, kaire - “Hatebreed”, visgi nutariau po 3 dainų, kad aš per mažas '”Obituary” fanas, kad bandyčiau grūstis ieškoti geresnės vietos. Nutariu jėgas patausoti vakarui...
Taigi, po poros valandų – į sceną įžengia atgimę “Carcass”. Nors visgi pasigedau kelių kūrinių iš vėlyvojo grupės periodo, tos 75 minutės neprailgo. Juo labiau, kad netrūko siurprizų – vieną dainą atliko “Arch Enemy” vokalistė Angela Gossow, o būgnų solo atliko buvęs originalios “Carcass” sudėties narys – Ken Owen, kuris beveik prieš dešimtmetį 10 mėnesių buvo praleidęs komos būsenoje. Be abejo, paskutinė atlikta daina buvo “Heartwork”.
Sekantys scenoje - “Killswitch Engage”. Iš pradžių galingai startavę amerikiečiai galiausiai tampa monotoniškais. Tačiau visgi publiką jie stipriai užveža. Tik vėl nerimą pradeda kelti besikaupiantys debesys. Atliekant paskutinįjį kūrinį – Ronnie James Dio coverį “Holy Diver” vėl pradeda lyti. Visgi netrukus gamta metalistų pasigaili ir bent kurį laiką oras vėl pragiedrėja.
Padarau pertrauką iki 22:45, kuomet turi pasirodyti “Nightwish”. Priartėjus prie koncertų zonos, apima “deja vu” jausmas, kaip per pernykštį “In Flames” pasirodymą, nes norint priartėti arčiau prie scenos, reikia gerokai pasidarbuoti alkūnėmis. Kadangi “Nightwish” jau matyti Vilniuje, jų šou stebiu jau turėdamas išankstinę nuomonę. Pradėję koncertą nuo “Bye Bye Beautiful”, suomiai mano nuomonės nepakeičia. Didelėje Wackeno erdvėje Anette Olzon balsas atrodo dar silpnesnis nei “Siemens” arenoje. Tačiau visgi kažkokią trauką “Nightwish” vis dėlto turi, koncertas neprailgsta, nors, tarkim “Amaranth” buvo sutiktas daug šalčiau nei Vilniuje.
Po “Nightwish” tenka spręsti didžiausią šių metų uždavinį – kurią grupę stebėti - “Kreator” ar “Axxis”. Visgi simpatijos heavy metal veteranams nugali – pasirenku mažesnę mėsmalę prie “Party Stage”, kur į sceną jau ruošiasi įžengti “Axxis”. Tiesa, visgi laisvas pirmas 15 minučių išnaudoju trumpam pasižiūrėti kaip scenoje atrodo viena geriausių Europos thrash metal komandų. Taigi, po intro “The Patriarch” ekranuose sušmėžuoja “Violent Revoliuton” vaizdo klipo kadrai. Būtent šiuo kūriniu “Kreator” ir pradeda savo šou. Vėliau grupės lyderis Mille Petrozza paklausia publikos: “Are you ready to kill each other?PLEASURE TO KILL!”.

Po šios dainos jau matau, kad “Axxis” netrukus pradės savo pasirodymą. Tad beskambant “Enemy Of God” patraukiu “Party Stage” link. Nors iš vėlesnių atsiliepimų lieka apmaudu, kad daug praleidau, nežiūrėdamas “Kreator”, visgi ir “Axxis” užkuria gerą pirtį. Nors ir nebuvo atliktos kelios laukiamos dainos, visgi heavy veteranai paliko gerą įspūdį. Tačiau pačius geriausius prisiminimus turėjo palikti vienai gerbėjai, kurią muzikantai pasikvietė į sceną, apmokė groti tambūrinu ir kartu atliko kūrinį “Touch The Rainbow”.
Po “Axxis” beliko vienintelis “Lordi” pasirodymas. Nors reikėjo paskubėti krautis daiktus kelionei namo, visgi labai norėjosi pamatyti ką naujo parodys “Eurovizijos” nugalėtojai. Programa buvo labai panaši į atliktą Lietuvoje, tačiau visgi išgirdome gal 3 naujus kūrinius, o atlikti “They Only Come Out At Night” pakviečiamas ir ”U.D.O.” lyderis Udo Dirkschneider. Tuomet pamaniau, kad tokia malonia gaida ir reiktų užbaigti šiemetinį festivalį. Tad likus 15 min. iki “Lordi” pasirodymo pabaigos patraukiu lietuvių stovyklavietės link, prie kurios jau girdimas himnas “Hard Rock Hallelujah”. Tai ir buvo paskutinė daina Wackene. Nuotaiką tik trumpam sugadina vėl prasidėjęs lietus ir keista vokiška tvarka, norint įlipti į autobusą. Tačiau patirti įspūdžiai neleidžia gilintis į smulkmenas. Tūkstantinės minios visgi atbaido mintis sugržti čia kitąmet. Tačiau ar ne taip sakiau ir prieš metus?
WOA2008
P.s. Už nepriekaištingą kelionę esu labai dėkingas Romanui ir “Atra Musica”, šauniam alkobuso kolektyvui ir vairuotojams, kurie šiemet daug atlaidžiau reagavo į skambančius butelius ir netgi 3 kartus iš eilės leido klausytis “Metal Hammer: Maximum Metal” cd :)

P.p.s. Daugiau nuotraukų rasite čia




Komentarai
Komentarų nėra. Būk pirmas!
Vardas:


Kiek bus du kart du plius 2 ?
Copyright 2016 hardrokas.net. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be administratoriaus sutikimo draudžiama. [email protected]