AC/DC

1974-1984

1985-2008

“AC/DC” rifai taip kietai įsmigo į roko pasąmonę, lyg būtų parašyti akmens amžiuje. Jie sukelia jausmą - intuityvumą, kuris nesuvaldomai priverčia linguoti galvą, sulenkti pirštus į "velnio ženklą" ir energingai mosikuoti į taktą.
Nors “AC/DC” yra Žaliojo žemyno sinonimas, tačiau visgi grupės šaknys glūdi Škotijoje, iš kurios antroje XX amžiaus pusėje į Australiją emigravo būriai žmonių, ieškoję geresnio gyvenimo. Tarp emigrantų 1963 metais buvo ir Margaret bei William Young šeima, kurioje augo 7 sūnūs bei viena dukra. 2 jauniausi sūnūs buvo vardu Malcolm bei Angus. Nuo mažens šeima buvo labai muzikali, vyriausias sūnus George Australijoje netgi susilaukė milžiniškos sėkmės su grupe “The Easybeats”. Nors toji grupė Australijoje reiškė tą patį, ką Europai “The Beatles”, tėvas netgi tuomet sūnui sakė: “Susirask normalų darbą”. Visgi tarptautinės šlovės iškovoti nepavyko – “The Easybeats” išleido pora hitų, pripažintų už gimtinės ribų ir 1970 m. iširo.
Vienintelė Young šeimos dukra Margaret supažindino savo jaunėlius brolius su rokenrolo muzika, o nusivedusi brolį Angus į Louis Armstrong koncertą, šiam pakeitė požiūrį į gyvenimą. Jei vienuolikametis Malcolm jau gitara mokėjo groti visas “The Beatles” dainas, nuo jo neatsiliko ir dvejais metais jaunesnis Angus. Grįžęs iš mokyklos, net nenusivilkęs mokyklinės uniformos jis išskubėdavo mokytis groti gitara.
George Young, iširus grupei “The Easybeats”, nutarė imtis prodiuserio darbo ir nusivedęs į įrašų studiją savo brolius, supažindino juos su technika, kurios pagalba gimsta nauji hitai. Malcolm ir Angus, jau turėję truputį patirties vietinėse grupėse, nutarė 1973 metais suburti savo kolektyvą. Iš pradžių grupę pavadino “Third World War”, tačiau vėliau sesuo Margaret pasiūlė pasivadinti “AC/DC” – būtent tokį užrašą ji perskaitė ant siuvimo mašinos. Pasiūlymas buvo priimtas ir pradėtos rimtos naujų narių paieškos. Ritmine gitara grojo Malcolm, antruoju gitaristu buvo Angus, o vokalistu tapo Dave Evans, buvęs Malcolm kolega ankstesnėje grupėje. Su bosistu bei būgnininku sekėsi prasčiau – nariai keitėsi gan aktyviai (Dave Evans po daugelio metų paklaustas apie kai kuriuos buvusius kolegas, dievagojosi, kad jų neprisimena, nepažįsta ir niekad su jais “AC/DC” negrojo). Boso gitara grupės gyvavimo pradžioje grojo Larry Van Kriedt, o pirmuoju grupės būgnininku buvo Colin Burgess. Pirmasis “AC/DC” koncertas įvyko Sidnėjuje, 1973 metų gruodžio 31 dieną, kurioje grupė grojo “Rolling Stones”, “Free”, “The Beatles” bei Chuck Berry coverius.
Laikų, kuomet su mokinio uniforma eidavo pas gitaros mokytoją, Angus Young nepamiršo ir beveik nuo pat pradžių šitaip atkreipė į save scenoje dėmesį. Tiesa, Angus bandė ir eksperimentuoti – scenoje jis tapdavo kartais ir žmogumi-voru, ir Zorro, ir Super A(ngus). Kartą gitaristas nusprendė įsisprausti į kartoninę telefono kabiną. Deja, Angus taip joje įstrigo, kad vos nesužlugdė koncerto ir nuo to laiko “AC/DC” koncertuose vėl vilkėjo tik mokyklinę uniformą.
Iš pat pradžių “AC/DC” atkreipė į save dėmesį dėl beprotiškos energijos, kurią spinduliavo nuo scenos. Pasak Angus, jis scenoje darydavo šou tam, kad atitrauktų barų lankytojų dėmesį nuo besaikio gėrimo. Apie naują grupę greitai pradėjo sklisti kalbos ir jau 1974 metų liepą buvo išleistas pirmasis singlas “Can I Sit Next To You Girl”, kurio kitoje pusėje buvo įrašytas kūrinys “Rockin‘ In The Parlour”. Singlas susilaukė teigiamų įvertinimų, o titulinė daina netgi šmėkštelėjo TV ekrane.
Deja, rudenį išsiskyrė “AC/DC” bei vokalisto D.Evans keliai. George Young bičiulis pasiūlė tęsti karjerą kartu su dainininku Bon Scott, tačiau broliai iš pradžių sakė, kad jis “grupei per senas” (Bon už Angus buvo 9 metais vyresnis), o ir pats Bon Scott nedegė noru groti kartu su daug jaunesniais kolegomis. Tačiau išvydęs “AC/DC” scenoje, nusprendė prisijungti. Bon Scott buvo pasiekęs apčiuopiamos šlovės su grupe “The Valentines”, o gastrolių metu buvo sutikęs dainininką Brian Johnson, iš kurio nusižiūrėjo sceninį triuką - koncerto metu nešioti ant pečių grupės gitaristą.
Taigi, atsinaujinusi grupė pradėjo debiutinio albumo “High Voltage” įrašus. Bosinės gitaros partijas įrašė George Young, o būgnininku tapo Tony Currenti. Albumas Australijoje buvo sutiktas labai šiltai, tačiau grupė savo pasiekimų per daug nesureikšmino (“Australijoje išgarsėti tuo metu nebuvo itin sunku“). Dar vienu dideliu laimėjimu buvo galima laikyti naujo būgnininko Phil Rudd atėjimą, kuris su mielu noru netgi tapo grupės vairuotoju, kuris vežiodavo “AC/DC” į koncertus. O sudėtis dar labiau stabilizavosi atėjus bosistui Mark Evans. Jau su juo 1975 metų pabaigoje buvo įrašytas antrasis albumas “T.N.T.”. Gimtinėje vėlgi albumas buvo nušluotas nuo parduotuvių lentynų ir “AC/DC” pradėjo ruošti planą likusio pasaulio užkariavimui.
1976 metais įrašę dainas trečiajam diskui “Dirty Deeds Done Dirt Cheap”, muzikantai išsiruošė kelionei į Europą. Buvo koncertuota Britanijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje kartu su Ted Nugent, “Rainbow” bei “Black Sabbath”. Su pastaraisiais gastrolės australams paliko ne itin malonų įspūdį, nes ne pačius geriausius laikus išgyvenanti grupė buvo giliai įklimpusi į svaigalų liūną ir Geezer Butler gerokai pagąsdino visus, išsitraukdamas peilį. Pasak legendos, viską užglaistė Ozzy Osbourne, išvadinęs Geezer “sumautu idiotu” ir nuvaręs pastarąjį į lovą. Anglijoje “AC/DC” populiarumas pradėjo augti kaip ant mielių, o birželio mėnesio įtakingo žurnalo “Sounds” viršelį pirmą kartą papuošė Angus Young nuotrauka.
Deja, Amerika australais visiškai nesusižavėjo ir JAV rinkai naujai išleisto albumo “High Voltage” recenzijos pasirodė itin šykščios. Tačiau vėlyvą rudenį gimtinėn sugrįžusius muzikantus oro uoste sutiko fanai kaip didžiausius tautos didvyrius. Bet Australijos valdžia tokia garbe visiškai nesididžiavo – “AC/DC” kliuvo ir už jau tradiciniu tapusį Angus Young striptizą scenoje, ir už dviprasmiškus dainų tekstus, radijas atsisakydavo transliuoti grupės dainas eteryje. Turas Australijoje buvo nesėkmingas, nes nemažai koncertų buvo uždrausti. Visgi po kelių koncertų 1977 metų pradžioje, “AC/DC” ilgam atsuko nugarą savo gimtinei. Pavasarį buvo išleistas naujas albumas “Let There Be Rock”, kurio viršelyje pirmą kartą išvystame legendinį logotipą, papuoštą žaibo blykstės ženklu.
Deja, netrukus tarp Bon Scott ir Mark Evans įsiplieskia konfliktas ir viskas baigiasi tuo, kad bosistas palieka grupę. Naujojo “AC/DC” nario grupė ieško Anglijoje, kurioje netrūko norinčių užimti Mark vietą. Laimė nusišypsojo Cliff Williams, kurio draugija ypač džiaugėsi Bon Scott, nes tarp šių muzikantų buvo vos 3 metų skirtumas. Cliff Williams užaugo Liverpulyje ir vienu metu boso gitaros gudrybių mokėsi iš jauno muzikanto, vardu Paul McCartney.
Atsinaujinusi grupė išsiruošia į koncertinį turą po Europą, taip pat pirmą kartą išvyksta į gastroles po JAV. Jei Amerikoje buvo tik pasėti populiarumo daigai, Europa jau buvo po “AC/DC” kojomis. Po anšlaginių koncertų vėl buvo užsidaryta studijoje ir 1978 metų kovą buvo išleistas dar vienas klasikinis albumas – “Powerage”. Šiuo albumu užkariaujamos ir amerikiečių simpatijos. JAV teko garbė dalintis scena su legendiniu Alice Cooper, kuris, vėlgi dėl panašaus amžiaus, gan artimai susibičiuliavo su Bon Scott.
Europos turo metu buvo įrašytas koncertas Glazge ir išleistas diske “If You Want Blood You've Got It”, kuriame buvo puikiai perteikta to meto grupės koncertuose vyravusi atmosfera. Tačiau aktyvi koncertinė veikla turėjo savo kainą – Bon Scott vis labiau grimzdo į alkoholio liūną, su psichologinėmis problemomis susidūrė ir būgnininkas Phill Rudd.
“AC/DC” karjera klostėsi puikiai, tačiau trūko vieno dalyko – kad grupės muziką grotų per Amerikos radijo stotis. Tad muzikantai atsisako vyriausiojo brolio George Young paslaugų, o pasirašo sutartį su prodiuseriu Eddie Kramer, padėjusiu iškilti Jimi Hendrix, “Led Zeppelin” ir “Kiss”. Deja, draugystė ilgai netruko, nuo šiol pasikviečiamas Robert “Mutt” Lange, kuris vėliau ant muzikos Olimpo atves grupę “Def Leppard”. Iki to laiko “Mutt” dirbo su labai įvairių stilių grupėmis ir “AC/DC” buvo rimtas iššūkis.
1979 metais išleidžiamas albumas “Highway To Hell”, iškėlęs grupę į dar nematytas aukštumas. Vėl gastrolės po Europą bei Ameriką kartu su “Aerosmith”, “Cheap Trick”, “Scorpions” bei “Judas Priest”, kurios pasibaigė tik 1980 metų sausio pabaigoje Anglijoje.
Vėliau jau buvo pradėti dėti pamatai būsimai “AC/DC” albumui, Bon Scott įrašė keletą solo dainų. Tačiau viską aukštyn kojom apvertė 1980 vasario 19 diena. Su bičiuliu viename Londono klube lėbavęs Bon Scott paryčiais buvo rastas automobilyje negyvas. Tarp įvairių mirties sąmokslo teorijų realiausia yra ta, jog 33 metų dainininkas mirė užspringęs skrandžio turiniu.
Nors likę be frontmeno kiti “AC/DC” muzikantai nematė prasmės muzikuoti toliau, visgi Bon Scott šeimos prašymu buvo nutarta ieškotis naujo vokalisto. Po daugybės kandidatų perklausų buvo pasirinktas jaunas australas - “Fat Lip” vokalistas Allan Fryer. Grupės atstovai vos spėjo pranešti apie naują grupės narį, kuomet iš Amerikos atėjo laiškas, kurioje buvo anglų grupės “Geordie” kasetė. Toje grupėje dainavo Brian Johnson – tas pats, nuo kurio Bon Scott nusižiūrėjo sceninį triuką – koncerto metu nešioti ant pečių Angus Young. Tas pats, apie kurį kartą Bon pasakė: “Jei su manimi jums nepavyks, šis vaikinas galės mane pakeisti”. Taip ir nutiko. Iš pradžių pats Brian netryško optimizmu. Iš pradžių grupės skambutį atvykti į perklausą palaikė pokštu ir... padėjo ragelį. Galiausiai tapęs “AC/DC” nariu, dainininkas nusprendė, jog jei jam nepavyks tapti lygiaverte pamaina Bon Scott, tuomet “galės pasigirti draugams, jog kelias savaites dainavo grupėje “AC/DC”“.
Slėpdamiesi nuo žiniasklaidos dėmesio, “AC/DC” naujo albumo įrašams pasirinko ne tradicinę Anglijos įrašų studiją, o egzotiškas Bahamų salas. Ten 1980 m. pavasarį ir buvo įrašytas vienas geriausių albumų viso roko istorijoje – “Back in Black”. Nusipirkę gigantišką varpą, kurio gaudesiu pradėdavo savo koncertus, pirmieji naujojo vokalisto galimybes išvydo Belgijos žiūrovai. Vėliau sekė pasirodymai JAV, Europoje bei Japonijoje. Turo metu įvyko vienas iš paskutinių koncertas “AC/DC” istorijoje, kuriame australams atiteko apšildytojų vaidmuo – grupė pradėjo koncertą, kuriame pagrindinės žvaigždės buvo “ZZ Top” (po daugiau nei 15 metų įvyko keli bendri koncertai su „The Rolling Stones“, kuomet „AC/DC“ į sceną lipdavo pirmieji). Skeptikai buvo nutildyti. Salės buvo sausakimšos, gerbėjai ateidavo atiduoti pagarbą Bon Scott, o taip pat pasižiūrėti į Brian Johnson, kuris netrukus įgijo senųjų fanų pasitikėjimą ir simpatijas.
1981 metų pabaigoje buvo įrašytas naujas studijinis darbas “For Those About to Rock”, kurio pardavimų startas buvo dar įspūdingesnis nei pirmtako. Šįkart jau koncertų metu buvo naudojami 2 pabūklai, kurie iššaudavo skambant titulinei dainai. Tiesa, kartą organizatoriai nedavė leidimo panaudoti patrankas, tačiau grupė vis tiek padarė savo, dėl to susilaukdama daug nemalonumų su teisėsauga.
Po to grupė išėjo atostogų ir sugrįžo jau tik 1983 metais su albumu “Flick of the Switch”. Prieš įrašant albumą, su rimtomis priklausomybės nuo kvaišalų problemomis susidūrė būgnininkas Phil Rudd. Todėl įrašų sesijoje dalyvavo “Procol Harum” narys B.J. Wilson, tačiau galutiname variante jo grojimo irgi neišgirsime.
Albumas buvo sutiktas nevienareikšmiškai ir koncertuose “AC/DC” rėmėsi senaisiais hitais, nors įtraukė į koncertinę programą ir keletą naujų dainų. Į atsilaisvinusią būgnininko vietą buvo priimtas jaunas anglas Simon Wright, kuris buvo didelis “AC/DC” fanas nuo tos dienos, kuomet apsilankė australų bei grupės “Def Leppard” koncerte 1979 metais.
Sekančiais metais mini albume “Jailbreak ‘74” buvo išleistos visos senos dainos, neįėjusios į ankstesnius albumus, skirtus tarptautinei rinkai. Savotišką kūrybinę krizę įrodė ir sekantis albumas “Fly On The Wall”, išleistas 1985 m. Tai buvo pirmas kartas, kuomet kasmetiniuose žurnaluose “Kerrang” apdovanojimuose liko be nieko. Tiesa, grupė sušmėžavo “Metų nusivylimo” nominacijoje.
Ir taip ne itin sėkmingus metus dar labiau sugadino beprotis, vardu Richard Ramirez, kuris 1984-1985 m. nužudė bent 14 žmonių. Kol galiausiai policijai maniaką pavyko pričiupti, jo namuose pareigūnai rado “AC/DC” atributikos, o ir pats Ramirez turėjo pravardę “Night Prowler” (“AC/DC” daina iš “Higway To Hell” albumo). Dėl kilusio skandalo bent keletas koncertų buvo atšaukti. Tačiau teisybė triumfavo – brolių Young kolektyvas išvengė didesnių bėdų, o žudikas buvo įkaltintas iki gyvos galvos.    
Grupei iš duobės pavyko išlipti 1986 m., kada žinomas JAV rašytojas Stephen King būsimajam savo filmui ir režisūriniam debiutui “Maximum Overdrive” paprašė grupės leidimo garso takelyje panaudoti kelias “AC/DC” dainas bei paprašė sukurti keletą naujų kūrinių. Jei filmas visiškai nepavyko, tačiau garso takelio “Who Made Who” titulinė daina sugrąžino “AC/DC” į muzikos Olimpą.
1988 metais išleidžiamas naujas puikiai sutiktas albumas “Blow Up Your Video”. Po labai ilgos pertraukos grupė nusprendė surengti koncertinį turą gimtojoje Australijoje. Vienas pasirodymas buvo ypač ypatingas, nes jame dalyvavo Bon Scott tėvai. Tiesa, Malcolm Young kurį laiką nusprendė pailsėti nuo aktyvios veiklos (ir nuo polinkio vis dažniau kelti taurelę) ir savo vietą
užleido sūnėnui Stevie Young. Pastarasis buvo tiek išoriškai, tiek elgesiu scenoje taip panašus į savo dėdę, kad tik akylesni gerbėjai suvokė, kad scenoje yra ne Angus brolis.
Malcolm namuose laiko veltui neleido ir kūrė naujas dainas. Apsilankęs keliuose “AC/DC” koncertuose kaip žiūrovas, jis pasiūlė broliui atsikratyti “to sumauto būgnininko”. Taip naujuoju nariu tapo Chris Slade. Su juo 1990 metais išleidžiamas puikus diskas “The Razor‘s Edge”. Vėl prasidėjo koncertų maratonas, iš kurių įsimintiniausi buvo pagrindinių žvaigždžių vaidmuo “Monsters of Rock” festivalyje Doningtone bei pasirodymas Maskvos Tušino aerouoste kartu su “Metallica” bei “Pantera”.
1992 metais geriausi turo momentai buvo įamžinti koncertiniame albume “Live”. Turo metu “AC/DC” susitiko su savo buvusiu nariu – būgnininku Phil Rudd, kuriam vėl buvo suteiktas šansas sugrįžti į grupę. Jau su juo buvo įrašyta daina “Big Gun” filmui “Last Action Hero”, kurio vaizdo klipe (kaip ir filme) nusifilmavo Arnold Schwarzenegger. Pilnu albumu australai pradžiugino tik 1995 metais, kurį pavadino “Ballbreaker”. Nors visi senosios kartos rokeriai išgyverno ne pačius geriausius laikus, “AC/DC” albumas vistiek per labai trumpą laiką tapo auksiniu.
1997 m., spaudžiant įrašų kompanijai dėl naujo albumo, buvo išleistas retų senų įrašų rinkinys “Bonfire”, kuriuo buvo pagerbtas Bon Scott atminimas. Vėliau grupė gavo savo žvaigždę Šlovės Alėjoje, Los Andžele. Dar didesnio pagerbimo “AC/DC” susilaukė, kuomet buvo įtraukti į Rokenrolo Šlovės muziejų bei “AC/DC” vardu buvo pavadintos gatvės Madride ir Melburne.
Nepaisant visų titulų, veteranai nė nemėgino mažinti apsukų ir 2000 metais sugrįžo su nauju studijiniu albumu “Stiff Upper Lip”. Jame vėlgi nebuvo itin didelių hitų, tačiau albumas tiek komerciškai, tiek kritikų atžvilgiu, buvo sėkmingas.
Sekantis dešimtmetis buvo daug ramesnis, nors koncertuojant vėl buvo išmaišytas visas pasaulis. 2008 metais išleidžiamas albumas “Black Ice”, kuris gauna “Grammy” advovanojimą už “Geriausią hardroko atlikimą” (už dainą “War Machine”).
Nors jau 15 metų Angus ne taip optimistiškai kalba apie ateitį (“nežinai kas bus rytoj”), tačiau į klausimą ar jis jau ne per senas groti roką, atsakė: “Mano pavardė yra Young. Ji tokia buvo, yra ir bus”...

 

DISKOGRAFIJA

 

 Black Ice (2008 m.)
Stiff Upper Lip (2000m.)
Bonfire (5 discs) (1997m.)
Ballbreaker (1995m.)
Live (1992m.)
The Razor's Edge (1990m.)
Blow Up Your Video (1988m.)
Who Made Who (1986m.)
Fly on the Wall (1985m.)
'74 Jailbreak (1984m.)
Flick of the Switch (1983m.)
Dirty Deeds Done Dirt Cheap (1981m.)
For Those About to Rock We Salute You (1981m.)
Back in Black (1980m.)
Highway to Hell (1979m.)
If You Want Blood You've Got It (1978m.)
Powerage (1978m.)
Let There Be Rock (1977m.)
High Voltage (1976m.)

 




PANAŠŪS STRAIPSNIAI

"AC/DC" atrado savo "kelią į pragarą"
Teisiama "AC/DC" koncerto bilietų padirbinėtoja
„AC/DC“ nušluostė nosį pop muzikantams
"AC/DC" išleis koncertinį dvd
"AC/DC" į pensiją dar nesiruošia


Komentarai
Vartotojo vardas:
MetallNMetall


Mano Roko muzikos Dievukai!
Vartotojo vardas:
Live4HeavyMetal



Maladiec AC/DC ) gerai dainuoja.
Vartotojo vardas:
Svečias - Gertjaars


Dieviška. Daugiau komentarų nereikia. Grandai!
Vartotojo vardas:
Peletronikas



AC/DC Gyvuos amžinai!!!
Vartotojo vardas:
Svečias -


LEGENDA!!!
Vartotojo vardas:
Svečias - RIMASSS


AC/DC YHE BEST!
Vartotojo vardas:
Svečias - Mhm


Bon Scot ne pirmas vokalistas .
Vartotojo vardas:
Linas



Na taip Bon'as nebuvo pats pirmasis grupės vokalistas, tačiau AC/DC era, pagrinde yra dalijama į dvi dalis

O aprašyti pilnai jų biografiją, tai jau ir knyga išeitų.
Vartotojo vardas:
Svečias - Leygan


Tai bent visus albumus surasytumet...
Beto knygu ira nemazai jau isleistu Apie ACDC
Vartotojo vardas:
Povke



Portalo korespondentas jau skaito vieną iš knygų. Kai perskaitys, tai ir normalią biografiją parašys
Vartotojo vardas:
Svečias - Rebinkis


Gera grupe.
Vartotojo vardas:
DredaiLT



Jų dainos tiesiog veža!!!
Vartotojo vardas:
Meidenas


HELLS BELLS, ka cia daugiau bepridursi
Vartotojo vardas:
Povke



Nu va, prasom truputi skaitiniu savaitgaliui - atnaujinta AC/DC istorija.
Vartotojo vardas:
Svečias - Thriukshmaz


nu nustebinot
kai kuriu faktu net nebuvau girdejes apie Juos
Vartotojo vardas:
Linas



Puikiai papildytą biografija. 10 balų
Vartotojo vardas:
Svečias -


Vartotojo vardas:
Svečias - Benas


Puiki muzika , malonu klausytis 6
Vardas:


Kiek bus du kart du plius 2 ?
Copyright 2016 hardrokas.net. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be administratoriaus sutikimo draudžiama. [email protected]