Paradise Lost

Paradise Lost
Kartu su “Anathema” bei “My Dying Bride”, iš Halifax miesto kilę „Paradise Lost“ yra Šiaurės Anglijos didžiojo trejeto nariai, kuriuos išgarsino „Peaceville“ įrašų kompanija. „Paradise Lost“ vėlesniu karjeros laikotarpiu apsiribojo goth-doom stiliumi, nors viskas prasidėjo nuo to, kuomet 1988 metais penki vaikinai subūrė grupę ir pradėjo groti death metal. Kolektyvas pasivadino rašytojo John Milton romano vardu „Paradise Lost“ ir jų nariais buvo: Nick Holmes – vokalas, Gregor Makintosh – gitara, Aaron Aedy – gitara, Stephen Edmondson – bosinė gitara ir Matthew Archer – būgnai.
Pirmasis muzikantų koncertas įvyko Bradfordo „Frog And Toad“ klube, netrukus buvo išleistas pirmasis demo įrašas „Morbid Existence“, kuriame buvo vienintelė titulinė daina. Antrajame demo „Paradise Lost“ jau buvo galima rasti tris dainas, o grupė pirmą kartą išvyko koncertuoti į užsienį - Olandiją. 1989 metai grupei buvo ypatingi tuo, kad buvo išleisti dar dvi demo kasetės – „Frozen Illusion“ bei „Pain of Salvation“, o metų pabaigoje buvo pasirašytas kontraktas su „Peaceville“.
Žiemą muzikantai praleido įrašų studijoje, o sekančiais metais buvo išleistas debiutinis albumas „Lost Paradise“, kurį death-doom muzikos gerbėjai sutiko labai palankiai.
Netrukus buvo išleistas singlas „In Dub“, kuriame buvo įrašyti du remiksuoti pirmojo albumo kūriniai. Sėkmingus metus pabaigė pirmojo video „Live Death“ išleidimas, kuris buvo nufilmuotas Bradfordo „Queens Hall“ arenoje, 1989 metų lapkritį.
1991 metų kovą išleidžiamas antrasis „Paradise Lost“ albumas „Gothic“. Puikūs kūriniai „Eternal“, „Gothic“ ar „Shattered“ padėjo susirasti vis daugiau gerbėjų. Šiame albume grupė vėl neišsiteko tradicinio death metal rėmuose – čia galime atrasti ir simfoninės muzikos intarpų, vėl keliuose kūriniuose išgirstame ir moterišką balsą – šįkart pritariamojo vokalo partijas atliko Sarah Marrion.
Po koncertinio turo „Paradise Lost“ pakeičia įrašų kompaniją – naujaisiais bosais tampa „Music For Nations“. Po jų sparnu 1992 metų liepą išleidžiamas trečiasis albumas „Shades of God“, kuriuo grupė iš pogrindžio tampa mainstream kalibro grupe. Ypač sėmingas buvo kūrinys „As I Die“, kuriam sukuriamas vaizdo klipas ir sekančių metų balandį daina išleidžiama singlo pavidale. Čia ir vėl moterišką vokalo partiją atliko Sarah Marrion. Nors tėvynėje „Paradise Lost“ dar nebuvo labai garbinami, tačiau kitose Europos šalyse, ypač Vokietijoje, muzikantai galėjo jaustis tikromis žvaigždėmis.
1993 metais grupė išsiruošia į pirmąjį turą po Šiaurės Ameriką, kur tenka apšildyti „Kreator“ ir „Morbid Angel“ pasirodymus. Rugsėjį išleidžiamas albumas „Icon“ vėl šiltai priimamas sunkiosios muzikos gerbėjų ir vėl daugiausia pagyrų sulaukiama Vokietijoje. Šįkart „Paradise Lost“ nutolsta nuo death metal muzikos, tačiau idėjine prasme lieka ištikimi patys sau – albume randame tuos pačius gilius G.Makintosh tekstus bei moterišką vokalą (šįkart Denise Bernard). Metų pabaigoje grupei tenka garbė apšildyti „Sepultura“ koncertus Britanijos turo metu.
1994 metai prasidėjo singlo „Seals The Sense“ išleidimu bei daugybe koncertų – dalyvauta „Rock Am Ring“ festivalyje, kuriame pagrindinės žvaigždės buvo „Aerosmith“, apšildyti „Metallica“ pasirodymai Vokietijoje. Štutgarte buvo nufilmuotas antrasis video „Harmony Breaks“, į kurį įėjo koncertas „Longhorn“ klube bei 4 vaizdo klipai. Pirmoji įrašų kompanija „Peaceville“ dar išleido minialbumą „Gothic EP“, tačiau dar vienus sėkmingus metus pabaigė nemaloni žinia – pirmą kartą stabilųjį kvintetą išardė nesutarimai. Prieš pradedant įrašinėti naująjį albumą, iš grupės pasitraukė būgnininkas Matthew Archer. Prieš Kalėdas jam buvo rasta pamaina – nauju „Paradise Lost“ nariu tapo Lee Morris.
Sekančių metų gegužę išleidžiamas singlas „The Last Time“, kuriame galime rasti ir „The Sisters of Mercy“ coverį „Walk Away“. Birželį gerbėjai nudžiuginami nauju albumu „Dracionan Times“, o pristatyti jį pirmąsyk važiuojama į Australiją, Pietų Ameriką, Japoniją ir Meksiką. Vieno didžiausio to meto Europos festivalio „Dynamo Open Air“ Olandijoje metu „Paradise Lost“ tenka garbė būti renginio didžiosiomis žvaigždėmis. Po koncertinio turo laukia maloni žinia – „Draconian Times“ albumą įsigijo milijonas gerbėjų.
Po to sekė labai ilga pertrauka, tik 1997 metais grupė pasirodė gerbėjams radikaliai pakeitusi stilių ir įvaizdį. Muzika pakrypo link gothic, o visi grupės nariai atsisveikino su ilgais plaukais. Naujasis albumas „One Second“, nors kontraversiškai vertinamas, buvo perkamas puikai – albumas užkopė į dar neregėtas Švedijos, Vokietijos topų aukštumas. Gimtinėje fanai buvo nepatenkinti naujovėmis, tad albumas čia buvo ne itin sėkmingas. Negana to, viename interviu pagrindinis grupės gitaristas ir kompozitorius Gregor Macintosh pasakė, jog jam „nuobodu atlikti gitaros solo partijas“. Turbūt tai įtakojo ir 1999 metų albumo „Host“ stilių. Nors Europoje „Paradise Lost“ ir sudalyvavo bene visuose svarbiausiuose sunkiosios muzikos festivaliuose, tačiau naujasis albumas buvo įvertintas labai dviprasmiškai. Daugumoje Europos šalių „Host“ visgi užkopė į nemažas topų aukštumas, tačiau gimtojoje Anglijoje buvo patirtas visiškas fiasko.
2001 metais buvo išleistas dar vienas labai skirtingai įvertintas albumas „Believe in Nothing“. Po to sekė bendri koncertai su „The Sisters of Mercy“. Sekančiais metais buvo pasirašyta sutartis su kompanija „G.U.N. Records“, po kurios ženklu buvo išleistas albumas „Symbol of Life“. Jis vėl didžiausios sėkmės susilaukė Vokietijoje. Ateinantys metais buvo skirti koncertams – buvo surengti pasirodymai kartu su „Within Temptation“, „Opeth“ bei „Amorphis“. Iš archyvinės medžiagos buvo surinktas albumas „Live at BBC“, į kurį įėjo 1992-1995 metais gyvai atlikti kūriniai.
2004 metais „Paradise Lost“ atsisveikino su būgnininku Lee Morris, kurį pakeitė buvęs Blaze Bayley grupės narys Jeff Singer. Ateinančių metų sausį buvo išleistas albumas, pavadintas tiesiog „Paradise Lost“. Vėl dauguma didžiausių Europos festivalių grupę pakvietė sudalyvauti renginiuose. Tiesa, pasirodymas Ispanijos „Atarfe Vega Rock“ festivalyje buvo atšauktas, nes gitaristui G.Mackintosh buvo atlikta apendikso šalinimo operacija. „Paradise Lost“ buvo pasiūlyta apšildyti „Judas Priest“ koncertus, tačiau dėl Gregor ligos teko tokią garbę perleisti kitiems muzikantams. Galiausiai grupė tęsė gastrolės Ukrainoje, Bulgarijoje, Rumunijoje bei Rusijoje be vieno iš savo lyderių, kuris tuo metu buvo medikų globoje.
2007 metų pavasarį „Century Media“ kompanija išleido naują studijinį albumą „In Requiem“, kuriuo muzikine prasme, buvo sugrįžta prie „Icon“ laikų. Iškart vienareikšmiškai pasipylė teigiamos kritikų bei gerbėjų recenzijos. Sekančiais metais grupė apsilanko ir Lietuvoje, festivalyje „Roko naktys“. Vėliau išleidžiamas koncertinis albumas bei dvd „Anatomy of Melancholy“. Tiesa, vasarą vėl įvyksta būgnininkų kaita – Jeff Singer nusprendžia daugiau laiko skirti šeimai. Laikinuoju nariu tampa Mark Heron. 2009 metais išleidžiamas dar vienas šiltai sutiktas albumas „Faith Divides Us, Death Unites Us“. Albumą įrašant, mušamaisiais instrumentais groja Peter Damin. Po albumo išleidimo paskelbiama apie naujojo būgnininko Adrian Erlanson (ex-„Cradle of Filth“, ex-„At the Gates“) atėjimą.
Daugiau nei 20 metų sunkiosios muzikos pasaulyje gyvuojanti grupė nors turėjo ir sėkmių, ir nuopolių, tačiau jos vieta sunkiosios muzikos rojuje dar tikrai neprarasta...



Komentarai
Komentarų nėra. Būk pirmas!
Vardas:


Kiek bus du kart du plius 2 ?
Copyright 2016 hardrokas.net. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be administratoriaus sutikimo draudžiama. [email protected]