The Who

Rašant apie roko grupę, kuri susibūrė 1964 metais, didžiausio populiarumo pasiekė septintojo dešimtmečio pabaigoje, o galutinai iširo 1982-aisiais, gali kilti abejonė: ar verta dar kartą barškinti roko dinozaurų kaulais, kai roko scenoje - tokia gausybė naujų, originalių atlikėjų? Taip, didžioji dauguma tų roko klasikų išėjo į pensiją, o jų plokšteles dengia vis storesnis dulkių sluoksnis. Tačiau kai anglų kvartetas "The Who" 1989 metais trumpam - vienoms pasaulinėms gastrolėms - vėl susibūrė, taip pažymėdamas garsiausio savo kūrinio - roko operos "Tommy" M dešimtmetį, - šie koncertai tais metais tapo rekordiniai pagal išparduotų bilietų skaičių. "The Who" nepamiršo tie, kurie šia gru­pe žavėjosi anksčiau, kuriems jau per 40, o jų vaikai, nauja ro­ko gerbėjų karta, atrado, kad kietai, aštriai suraikytas "senukų" pyragas yra kur kas skalsesnis už daugelį šiuolaikinių bliz­gučiais išdabintų ir saldžiomis razinomis prismaigstytų bandelių. Ansamblio lyderis Pitas Taunšendas (Pete Townshend) prieš šią urnė abejojo, ar jis jau ne per senas atlikti tokius programinius ir jaunatviško maišto manifestus, kaip vienas didžiausių "The Who" uitų "My Generation" ("Mano karta"). Tačiau kai Niujorke įtei­kiant "Hali Of Fame" premijas išgirdau dainuojančius juodukus iš "The Soul Shrine" grupės -jie taipjau dainuoja per 40 metų! -aprimau: jei jie gali taip padaryti, kodėl nepabandžius ir mums, juk ne amžius svarbiausia - prisimena Pitas.

Gaila, kad po šio vienerius metus tetrukusio "The Who" at­gimimo grupės diskografija pasipildė tik vienu dvigubu koncerti­niu albumu, gaila, kad muzikantai nepanoro vėl kurti kartu. Pask­lido gandai, jog grupės nariai nekenčia vieni kitų, jog vėl kartu pamuzikuoti jie sutiko tik dėl pinigų, o didžiausias žurnalistų bro­lijos aštrialiežuvis Džo Pablikas (Joe Public) juos pavadino "ro­ko gobšuoliais". Kai kitas smalsuolis žurnalistas paklausė, kokia pagrindinė atgimusios grupės gastrolių priežastis, P. Taunšendas atsakė miglotai, bet kaip visada sąžiningai: "Tai nėra nesusiję su pinigais". Tai visiškai kvaila, - taip apibūdino "The Who" atsto­vas spaudai gandus apie tariamą "juodą" neapykantą tarp grupės muzikantų. - Kai koncerte ar po jo kraujyje padidėdavo adrenali­no, jie dažnai pykosi, ir tie barniai būdavo gana žiaurūs, tačiau "The Who" nariai panašūs į sutuoktinius, kurie apsišaudo aštriais žodeliais, tačiau negali vienas be kito gyventi. Tai, kad jie tokie greitai užsidegantys, karšto temperamento, susiję su "The Who", kuri visada buvo lyg sprogimas".

Tie sprogimai kartais, ypač ankstyvajame grupės biografi­jos tarpsnyje, būdavo ne tik susiję su muzika: visose roko istori­jose parašyta, kad "The Who" - pirmieji roko muzikantai, estra­doje sulaužę savo instrumentus ir kitą koncertinę įrangą... Keis­čiausia, kad tokie "roko chuliganai" tuose pačiuose roko metraš­čiuose ir kitokiuose žinynuose vadinami "inteligentiško roko kū­rėjais. Panašių paradoksų "The Who" biografijoje yra ir daugiau. Tai grupė, kuri iš klubo scenos per porą metų sėkmingai iškopė į roko olimpo viršūnes, po to vėl buvo priversta groti koncertuose už statinaitę alaus, tačiau sugebėjo dar kartą įsižiebti "superstarti-niu" spindesiu, kurio aureolė liko jau visiems laikams.

O "The Who" karjera prasidėjo prieš trisdešimt metų Lon­dono priemiesčio "Goldhavvk" klube, kur dažniausiai grodavo bū­simosios grupės branduolio muzikantai. Pirmasis jų grupės pava­dinimas buvo "The Detours"; vėliau pasivadinę "The High Num-hi" sugebėjo net įrašyti mažą plokštelę - singlą "Zoot Suit",  jos buvo parduota 500 vienetų. Tiesa, 250 nupirko grupės menedžeris, o dvi - boso gitaristo Džono Entvistlo (John Alec Entwistl) močiutė... 1964 metų viduryje įvyko tolimesnei "The Who" karjerai lemtingas susitikimas su dviem kino režisierių asistentėmis. Kitu Lambertu ir Krisu Stempu, ketinusiais tuo metu investicinius pinigus į pramogų biznį. šiedu pamatė tuo metu dar besivadinančių "The High Numbers" vaikinų koncertą "The Railway Taverna" klube. įspūdis buvo toks geras, kad jau pirmąjį pažinties vakarą pakvipo netrukus pasirašytu kontraktu. Naujieji me­nedžeriai energingai ėmė ruošti savo globotinius premjerai dides-iie.se salėse - pripirko aparatūros, sukūrė sceninį įvaizdį, kurio pa-r.i nulinis akcentas, kaip tada buvo įprasta, - originalios ilgaplau­kes šukuosenos, visokiais būdais reklamavo "The Who". Deja, pumas blynas gerokai prisvilo: į prestižinio "Maraquee" klubo salę, kurioje yra per 1200 vietų, tesusirinko 143 žiūrovai... Salės aviniukai vis dėlto sugebėjo pradinukų grupėje įžvelgti būsimų žvaigždžių spindesį ir užsakė daugiau "The Who" koncertų šia­me britų roko ir ritmenbliuzo centre. Per vieną "The Who" koncertą "Maraquee" klube įvyko "istorinis" vandalizmo aktas, įtvirtinęs, grupės įvaizdyje privalomą koncertinės programos numerį - instrumentų ir aparatūros traiškymą. Pitas Taunšendas netyčia permetė gitarą per scenos aptvarą ir nulaužė grifą, tačiau žiūrovai į tai visai nekreipė dėmesio. Tuomet persiutęs gitaristas ėmė negailestingai daužyti puikųjį instrumentą - šis jo siautėjimas žiū­rovams padarė stulbinantį įspūdį. Panašus šokas juos ištiko po kelerių metų, kai Džimis Henriksas, pratęsdamas "The Who"pra­dėtą "veiklą", scenoje padegė savo gitarą.

Pirmasis "The Who" singias "Who Fm The Face" sėkmės neatnešė, o pirmuoju dideliu grupės hitu tapo daina "I Can't Exp-lain", single išleista 1965 metų sausio 15 dieną. Pasipylė ilga sėk­mingų hitų virtinė. Nors daina "Anyhow5 Anywhere, Anyway" Anglijos topuose pakilo tik iki Top'30, tačiau jos motyvas tapo populiarios muzikinės TV laidos "Ready Steady Go" šaukiniu. šio kūrinio skambėjime muzikos kritikai įžvelgė avangardinių bruožų. Ypač įsimintinas šioje agresyvioje kompozicijoje "neš­varus" stiprintuvu išgautas gitaros garsas. Konservatyvūs Ameri­kos plokštelių industrijos bosai, išgirdę šiuos elektroniškai "su­žadintos" gitaros džeržgesius, pamanė jog čia studijinių juostų (master tapęs) brokas ir pareikalavo perrašyti "gražiai", kaip kad darė kitos tuometinės roko grupės, pavyzdžiui, "saldukai" "Her-man Hermits".

Kitas "The Who" hitas "My Generation" ("Mano karta") ne tik užkopė į topų viršūnes, bet tapo ir tikra grupės vizitine kortele bei tuometinio madingo "modų" (mods) judėjimo himnu. "Ge­riau mirsiu jaunas, negu tapsiu toks, kaip jie - nesuprantantys jau­nimo", - taip galima apibendrinti šios kaip žvyras tarp dantų girgž­dančios (kar-r-r-r-r-ta...) dainos leitmotyvą. "ši daina padėjo pop­muzikai pavirsti roku" - teigiama vienoje roko enciklopedijoje. Kompozicija "My Generation" tapo pirmuoju auksiniu kuoleliu hitais vaisingoje pirmojoje septintojo dešimtmečio viduryje "The Who" biografijos atkarpoje - "Substitute", "Happy Jack", "Pictu-res Of Lilly", "Pinball Wizzard" ir daugybė kitų dainų bei albu­mų. Pirmasis "The Who" albumas, išleistas 1965 metais, vadino­si "My Generation". Antrajame grupės albume "A Quick One" (1966) yra vėliau pagarsėjusios roko operos "Tommy" užuomazga. šioje plokštelėje P. Taunšendas blyksi ne tik originaliu, "sun­kiasvoriu" gitaros grojimu, bet ir keistais, ironija ir grotesku paspalvintais dainų tekstais. 1967 metais išleistame "The Who" albu­me "The Who Sell Out" tarpus tarp kompozicijų užpildė piratiš­kų radijo stočių laidų įrašai, kurias tais metais Anglijos vyriausy­bė uždraudė. 1967-ieji buvo žymūs "The Who" karjerai labiau­siai tuo, kad pagaliau buvo užkariauta ir Amerikos muzikos rinka - labai sėkmingai pasirodyta gigantiškame Monterėjaus roko fes­tivalyje. "The Who" tapo geriausia koncertuojančia roko grupe šiapus ir anapus Atlanto, o jų pasirodymų pirotechnika bei auto-destrukcija įgydavo vis daugiau pasekėjų.

Nors instrumentų "žudynės", liepsnos ir dūmai "The Who" koncertuose dar labiau įpūtė sėkmingomis dainomis įskeltą žvaigž­dinį grupės dėmesį, tačiau jį gerokai aptemdė rietenos plokštęlių firmomis, priverstiniai lakstymai iš vienos į kitą, kontraktų painiavos. Vis dažnėjo rietenos ir tarp grupės muzikantų, nes visi keturi buvo ryškios, prieštaringos individualybės - panašiai kaip ir kitame tuometiniame ansamblyje "The Beatles". Jau tada, sep­tintojo dešimtmečio viduryje, P. Taunšendas prasitarė, jog iš "The Who" ketina pasitraukti pagrindinis jos vokalistas Rodžeris Dalt-ris (Roger Daltrey), o tai reikštų, jog grupė subyra. ši vidinė įtampa savotiškai sustiprindavo agresyvią koncertų įtaigą. R Taunšen­das į sulenktą kelį perlauždavo gitarą, nes suvokdavo nesugebąs groti taip tobulai, kaip juodaodis bliuzmenas Albertas Kingas. R. Daltris sugniaužtais kumščiais puldavo P. Taunšendą, nes šis sa­vo ilgomis instrumentinėmis soluotėmis bei improvizacijomis il­gai neleisdavo jam prieiti prie mikrofono. Na ir, žinoma, koncer­to pabaigoje beveik visada būdavo sulaužomi visi instrumentai. Beje, šis "muzikinis vandalizmas" gerokai atsiliepė "The Who" finansams: nors grupės gerbėjų vis daugėjo, nuo 1966-ųjų muzi­kantai pradėjo gyventi skolon, teko grįžti prie koncertų už kelias­dešimt svarų sterlingų ir gerai paskaičiuoti, ar verta kokį instru­mentą sulaužyti pasirodymo pabaigoje...

Pinigines problemas išsprendė 1969 metais išleistas dvigu­bas albumas "Tommy". šios plokštelės sėkmė nebuvo žaibiška, gal todėl, kad joje skambėjo neįprasta muzika - pats "Tommy" autorius pavadino ją "roko opera", nors vargiai šiame kūrinyje rasime bent kokio panašumo į klasikines operas, apkaišytas bel­kanto strelėmis. Kita vertus, "Tommy" muzika gerokai skyrėsi ir nuo įprastinio "kvadratinio" roko, joje galima rasti įvairiausios stilistikos intarpų. Atsitokėję nuo pirminio šoko, kritikai, iš pra­džių kaltinę šį "The Who" opusą beprotiška eklektika, vėliau pri­pažino, jog "Tommy" - tai vienas žymiausių dvidešimtojo amžiaus muzikos (ne vien roko) kūrinių. "Tommy" albumo prekyba j irgi ilgokai "įsibėgėjo": į geriausiai perkamų plokštelių sąrašus į jis pateko tik praėjus keliems mėnesiams po premjeros, tačiau po to išsilaikė juose beveik trejus metus, Nors "Tommy" muzika stebino originalumu, brandumu, puikiomis hitų kompozicijomis, jau į tapusiomis roko standartais ("Pinball Wizard", **Wrre Not Gonna Take It", "Go To The Mirror", Tm Free" ir kt.), roko operos siužetas - graudžiai naivi istorija apie berniuką Tomį, kuris nuo ankstyvos vaikystės yra neregys ir kurčnebylys (šie slegiantys in­validumai jį apniko, kai berniukas pamatė savo motiną intymaujančią su svetimu vyru, o pasveikti padėjo tobulai išmoktas žai­dimas mechaniniu bilijardu. šią keistą istoriją iki siurrealistinio marazmo po kelerių metų išvystė žymus kino režisierius Kenis Raselas (Kenny Russell), susukdamas filmą "Tommy", kurį kriti­kai pavadino "pirmąja kino roko opera". Muzikiniame filmo ta­kelyje "The Who" roko operos "arijas" įdainavo daug žinomų at­likėjų - Tina Terner, Eltonas Džonas, šiame įraše dalyvavo ne tik "The Who" nariai, bet ir Erikas Kleptonas, kiti puikus muzikan­tai. Filmo premjerą (1975) lydėjo ir dvigubas albumas. Beje, tai jau trečias "Tommy" variantas, išleistas plokštelėje: antrasis, iš­leistas 1972 metais, dalyvaujant žymioms roko žvaigždėms, Ame­rikoje tapo bestseleriu.

įdomu, kad visą "Tommy" roko spektaklį - daugiau kaip pu­santros valandos muzikos! - "The Who" per koncertą yra atlikę tik du kartus - Londone ir Niujorke. Tačiau šios roko operos frag­mentai visada skambėjo kiekviename grupės koncerte. Ypač efek­tingai "Tommy" nuotrupos įamžintos 1970 metais išleistame kon­certiniame albume "Live At Leeds". Agresyvia išraiška ši plokš­telė primena po kelerių metų išsprogstančius pirmuosius pankroko pumpurėlius. Beje, pankai, kurie neigė ir smerkė vyresniuo­sius, jau "nužvaigždėjusius" roko atlikėjus, gerbė ir vertino "The Who" kūrybą, įžvelgdami joje neapsimestinio jaunatviško maiš­to pradus. "The Who" koncertų aštuntajame dešimtmetyje mastą neblogai atspindi kai kurie statistiniai duomenys, ne kartą įrašyti į įvairius muzikinių rekordų metraščius. štai koks "3x4" pasieki­mas užfiksuotas per gastroles Niujorke: į keturis "The Who" kon­certus "Madison Sąuare Garden" salėje (kiekvienas truko ketu­rias valandas) visi 84 tūkstančiai bilietų buvo parduoti žaibišku greičiu - per keturias valandas! Gimtojoje Anglijoje į "The Who" koncertą-spektaklį "Charlton" futbolo stadione susirinko per 70 tūkstančių žiūrovų. Net ketverius metus niekas nesugebėjo sumušti  "The Who" rekordo, kurį jie pasiekė "Pontiac" stadione Mičigane: ten į grupės koncertą susirinko 78 tūkstančiai žiūrovų  - tiek tame Amerikos didmiestyje iki tol nesugebėjo sutraukti net pačios garsiausios popžvaigždės. šią diriozauriško masto rengi­nį 11 seriją baigia dar pora koncertų šiapus ir anapus Atlanto: 1976 mdais San Francisko "Oakland" stadione "The Who" koncertą atėjo 110 tūkstančių žmonių, o muzikantams sugrįžus iš gastrolių Amerikoje, į jų koncertą viename Anglijos stadione susirinko net 150 tūkstančių išsiilgusių gerbėjų. Dar vienas "The Who" laimėjimas: tai pirmoji roko grupė, "įleista" koncertuoti į prestižinio Niujorko "Metropolitan Opera"teatrą. Vis dėlto amerikietiškųjų "The Who" koncertų kulminacija buvo "Tommy" fragmen­tą ir suvaidinti ir sugroti 1969 metais legendomis apipintame Vuds-loko festivalyje.

Koncertinė "The Who" šlovė gerokai nustelbė grupės plokščių populiarumą. Ypatingu bestseleriu netapo po ilgokos pert-i aukos 1971-aisiais išleistas studijinis albumas "Who's Next". Kai kurių kritikų vadinamas geriausiu visoje "The Who" diskografijoje studijinis albumas "Odds & Sods" irgi nemušė komercinių rodiklių. Prieštaringai buvo sutikta ir įvertinta plokštelė - 1973 metais išleista "The Who" roko opera "Quadrophenia", - gal dėl to, kad tuometiniams bręstantiems paaugliams tai buvo per kietas riešutėlis. šis "The Who" kūrinys pelnyto populiarumo susilaukė po penkerių metų: ekranuose pasirodžius "Quadrophenia" kino variantui, buvo išleistas albumas, kuris tapo bestseleriu.

žinoma, laikas keičia muzikos madas, publikai reikia vis naujų dievų. Ne išimtis ir roko muzika. Baigiantis aštuntajam dešimt­mečiui, "The Who" vis sunkiau sekasi išsilaikyti muzikos olim­pe, juk gyvenimą apkartino ir tragiški įvykiai. Grupės gerbėjai ilgai negalėjo patikėti, kad joje nebebus didžiausio "išsišokėlio" Kito Mūno (Keith Moon): šis muzikantas, ypač giliai pasinėręs į žvaigždės gyvenimo verpetus, mirė 1978 metais. "Norint pakeisti koncerte K. Mūną, turiu samdyti bent 12 muzikantų", - vėliau pasakė P. Taunšendas. K. Mūną pakeitė "Small Faces" būgnininkas Kenis Džonsas (Kenny Jonės), su juo grupė išvyko į eilines dideles gastroles, kurių metu įvyko tragedija: 1979 metų gruodį Cincinatyje vykusiame "The Who" koncerte spūstyje mirtinai bu­vo suspausti 11 žmonių... Kietai sukandę dantis muzikantai įrašo eilinį studijinį albumą "Face Dances", atnešusį seniai lauktą di­delį singlinį hitą "You Better, You Bet", o pirmą dieną po albumo "It's Hard" (1982) premjeros oficialiai pareiškė, kad "The Who" ansamblio daugiau nebebus. Tiesa, po to dar buvo keli trumpalai­kiai "The Who" susibūrimai vienam kitam koncertui (labiausiai įsimintinas dalyvavimas "Live Aid" labdaros koncerte 1985 m.) ir rašinio pradžioje minėtos "Tommy" dvidešimtmečiu! skirtos gastrolės.

Na, o pabaigai dar viena roko žinynų citata, bandanti api­brėžti, "kas yra kas" ("who is who"). "The Who" yra pati novato­riškiausią iš visų didžiųjų septintajame dešimtmetyje gimusių ro­ko grupių, - teigia Krisas Velčas (Chris Welch). - Tai atlikėjai, kurių tolimesnių muzikinių žingsnių neįmanoma nuspėti. Jie iš­augo ant ritmenbliuzo šaknų ir greitai sukūrė savo roko sampra­tą, paversdami roką kūrybiška meno forma".

Jie pirmieji pradėjo ir naikinti - tiek instrumentus, tiek save...


DISKOGRAFIJA

My Generation (1965)
A Quick One(1966)
The Who Sell Out (1967)
Tommy (1969)
Live At Leeds (1970)
Who's Next(1971)
Odds And Sods (1973)
Tommy (Soundtrack) (1975)
Quadrophenia(1979)
The Kids Are Allright (1979)
Face Dances (1981)
It's Hard (1982)




Komentarai
Komentarų nėra. Būk pirmas!
Vardas:


Kiek bus du kart du plius 2 ?