„Ülo“: Lietuvoje mes jautėmės tarsi „bitlai“!

Šiemet 30-metį atšventęs festivalis „Lituanika“ savo laiku įsirėžė giliai ne vienam atlikėjui į atmintį. Užkalbintas 1988-aisiais Vilniuje koncertavusios Duisburgo rokenrolo grupės „Ülo“ vokalistas  Klaus Uedingslohmann iškart prisiminė aptariamą renginį ir pasidalino savo isotrijomis.

Ačiū už man skirtą laiką. Prašau, prisiminkite grupę 1988-aisiais. Ar Jūs tuomet buvote DIDELĖ grupė? Kokie Jūsų pasiekimai buvo anuomet?

Didelė... Na, vietine reikšme. Kitaip tariant, mes buvome „niekas“ savo šalyje. Na, esame groję dideliame politiniame koncerte 50000 plieno gamyklos darbuotojų, kurių darbovietę buvo rengiamasi uždaryti. Mes prisijungėme palaikyti juos, siekiant išsaugoti jų darbo vietas.
Kas pakvietė jus atvykti į Lietuvą (tuo metu – Sovietų Sąjungą)? Ar organizatoriams iš pirmo karto pasakėte „taip“?

Mums tiesiog tąkart pasisekė. Tuo metu mes grojome kūrinį „Nuclear Night“, kuriame pasakojame apie atominės jėgainės sprogimą. Dainuojant atitinkamus žodžius scenoje pasitelkdavome pirotechniką. Kultūrinė grupė žmonių iš Vilniaus atsitiktinai pamatė tą pasirodymą ir susisiekė su mumis. Oficialiame susitikime „išlenkėme“ porą gėrimų ir vieni įvykiai keitė kitus. Mums papasakojo apie Ignalinos atominę elektrinę ir paprašė šį kūrinį atlikti tame mieste. Po 6 savaičių mes gavome kvietimą, o visa kita – jau istorija.
Beje, Vilniaus institucijos mums neleido groti Ignalinoje. Tačiau aš nelegaliai parsivežiau vaizdo kasetę su įrašu iš demonstracijos, paslėptą tarp dviejų mūsų pasirodymo Vilniuje vaizdajuosčių.

Ką jūs tikėjotės išvysti Lietuvoje? Kaip Vakarų piliečio akimis atrodė mūsų šalis?

Šalis atrodė graži. Dalis žmonių atrodė keistai, ypač muzikantai iš tuometinio Leningrado, Lenkijos ir kitų Rytų šalių. Aš prisimenu, kad buvo puikus oras ir siaubingas vietinis alus – mes buvome priversti „interšope“ prisipirkti „Tuborg“ skardinių.
Įdomi istorija apie tai kaip mes bandėme pirkti degtinę. Vietinės produkcijos nebuvo galima įsigyti visiškai. Vienas nelegalus pardavėjas, išgirdęs žodžius „roko žvaigždės iš Vakarų“, pasisiūlė padėti. Aš atsisėdau į jo automobilį ir mes nuvažiavome vidury nežinia kur, kažkur iš kiemų į kiemus... Aš užsisakiau 10 butelių, jis ir atnešė 10 butelių. Tačiau jie skyrėsi vieni nuo kitų. Man buvo patarta juos atidaryti ir gurkštelėti įsitikinant, kad ten degtinė, o ne vanduo. Jūs galite įsivaizduoti kokiame stovyje aš sugrįžau, kai per 5 minutes teko paragauti 10 degtinės butelių turinio? .  
Mes nieko nesitikėjome ir mums nieko nebuvo parodyta. Žmonės buvo malonūs, gero maisto teko gerokai paieškoti, tačiau restoranuose mus aptarnavo labai gerai. Viešbutis, kurio 16 aukšte gyvenau aš ir dar 2 mano grupės nariai, buvo tinkamas. Ar viešbutis „Draugystė“ vis dar gyvuoja?
  
Na, šiais laikais lietuviškas alus yra kur kas geresnis! „Draugystės“ viešbutis dabar gyvuoja „Crowne Plaza Vilnius“ vardu. Kaip žiūrovai reagavo Jūsų pasirodymo metu? Ar Jūsų to vakaro grojaraštis skyrėsi nuo įprasto?
 
Minia ėjo iš proto. Mes jautėmės tarsi „bitlai“! To vakaro pabaigoje mes labiau susikoncentravome į anuomet populiarų rokenrolą. Aš scenoje aiškinau dainų tekstų prasmę. Vienas iš mūsų dviejų gitaristų, Tom, buvo nublokštas nuo scenos ir „nunėrė“ per visą salės gilumą pirmyn ir atgal. Kitas gitaristas buvo maloniai nustebintas, kad jam buvo leista atlikti kone begalinį gitaros solo.

Be abejo, „Die Toten Hosen“ buvo pagrindiniai festivalio headlaineriai. Ar prisimenate dar kurias nors grupes iš to renginio?

Na, šiaip tai mes patys pakvietėme „Die Toten Hosen“ drauge vykti į turą. Aš pats asmeniškai sumokėjau už jų vizas! Anuomet jie buvo tik šiek tiek populiaresnė grupė nei „Ülo“. Dabar, be abejo, jie yra Vokietijos grupė Nr.1 ir niekam neįdomūs neegzistuojantys „Ülo“.
Aš prisimenu Billy Bragg. Nors tai įvyko kito pasirodymo Lietuvoje metu („Ülo“ Lietuvoje taip pat koncertavo 1988 m. gegužę „Rock Forum“ festivalyje – red. past.).
Iš „Lituanika“ festivalio dalyvių prisimenu grupę „Antis“. Dar viena metalo grupė įstrigo mano atmintyje, berods jie buvo iš Leningrado. Jie atrodė pakankamai juokingai ir turėjo gitaras, kokias mes net repeticijų metu nenaudodavome. Tai buvo bene pagrindinis skirtumas. Mes naudojome belaides sistemas, „Fender“ ir „Gibson“ gitaras, o ta grupė grojo prastais instrumentais, tačiau su dideliu entuziazmu.
 
Ar likote patenkinti „Lituanika“ festivalio apsauga, garsu bei apšvietimu?

Apsauga? Hm...nežinau. Vienas žiūrovas mūsų pasirodymo metu bandė ropštis ant scenos  Iš niekur atsiradę du kareiviai (!) jį sugriebė ir nusivedė į užkulisius. Aš buvau šiek tiek nustebęs, tačiau tai mums nekėlė didelių rūpesčių. Žiūrovai kažką mums šaukė nesuprantama kalba rodydami į užkulisius. Tada sustabdęs pasirodymą, per mikrofoną aš pakviečiau tą vaikį prisijungti prie mūsų scenoje. Tuomet aš vėl pamačiau tą žiūrovą bei kareivius. Ir mano, bei vieno iš kareivių akys susitiko. Aš jam parodžiau ženklą, kad atsiųstų tą žiūrovą ant scenos. Kareivis (labai jaunas vaikinas) tą žiūrovą paleido, kuris atėjo į sceną. Publika džiūgavo, mes jį nukėlėme nuo scenos atgal į publiką ir tęsėme pasirodymą.
Po koncerto mums prireikė nemažai laiko prasibrauti iki mūsų automobilio. Ten buvo daug jaunuolių, norinčių gauti autografus. Tai truko gal kokią valandą. Tačiau mums tai nuoširdžiai patiko.
Garsas festivalio metu buvo vienas iš blogiausių. kokį tik turėjome koncertų metu. Apšvietimas buvo prastas, tačiau juk svarbiausia muzika!

Vėliau „Metal Hammer“ redaktorius Edgar Klüsener vokiškame žurnalo numeryje parašė didelį straipsnį apie „Ülo“, „Die Toten Hosen‘ ir „Prinzz“. Ar šių grupių muzikantai ir praleido savo laisvalaikį kartu? Gal dar ką nors išvydote?

Edgar yra šaunus vyrukas, šiuo metu gyvena Mančesteryje. Jo straipsnio pavadinimas skelbė: „Sekso dievas atvyko į Lietuvą“. „Die Toten Hosen“ vokalistas Campino ir aš iki šiol teigiame, kad antraštė atitinka mus pačius!
Vilniuje aš daug bendravau su geru savo draugu, tuometiniu „Die Toten Hosen“ būgnininku Trini. Mūsų pagrindinė veikla buvo organizuoti išgertuves. Dažniausiai mūsų aplankytos vietos – Vilniaus senamiesčio „interšopas“ ir keletas restoranų netoli tų vietų, kuriose koncertavome. Naktimis mes bandėme patekti į barus, tačiau vis tiek jau buvome per girti... Taip pat prisimenu, kad netilpome į automobilius ir teko kelis kilometrus eiti ir lipti ten, kur tik mėnulis buvo vienintelė šviesa. Tačiau kažkaip galiausiai parėjome juk...

Kokie pagrindiniai „Ülo“ biografijos įvykiai po „Lituanika“ festivalio? Kaip ir kodėl iširo grupė?

Mes dalyvavome koncertiniame ture su Joe Cocker, vienu metu grojome kaip Nina Hagen pritariamoji grupė, įrašėme „MSV Duisburg“ futbolo klubo himną, pasirašėme kontraktą su „Virgin Records“ ir po kiek laiko vienas po kito grupę paliko senieji nariai, kol liko gitaristas Tom ir aš. Tada tapau grupės „Acoustic Cover“ vadybininku, kuriuo dirbau 10 metų. Mes taip pat grojome su Joe Cocker, Tina Turner, Michael Jackson, „Bon Jovi“ ir kitais. Kai grupė iširo, vykdau veiklą, susijusią su muzikos rėmimu – dirbu su „Scorpions“, James Blunt, Lana Del Rey ir kitais.
Dar vienas iš įsimintiniausių dalykų, kurių išmokau po koncertų Vilniuje – niekada nedėk vėliavos ant žemės. Kai mes grojome, tarp žiūrovų plevėsavo galybė Lietuvos vėliavų. Kai mes atlikome dainą „Lüneburg“ (kuri Lietuvoje buvo pervadinta į „Lie-tu-va“), aš pagriebiau vieną vėliavą ir apsivyniojau ją aplink savo petį. Pasibaigus dainai, aš ją padėjau ant būgnų pakylos. O Jėzau! Mes buvome oficialiai apkaltinti dėl to ir kitą dieną spaudoje turėjome atsiprašyti už tai...
 
Ačiū labai už pokalbį.




Nuotr. iš asmeninių grupės „Ülo“ muzikantų archyvų.
1 nuotr. „Ülo“ atvyksta į Vilnių
2 nuotr. „Ülo“ scenoje su Nina Hagen



PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Atgimusioje „Lituanikoje“ skambės senieji „Katedros“ hitai
30-metį švenčiantis festivalis "Lituanika" skelbia programą
„Lituanika 30“ : solidus renginio jubiliejaus paminėjimas


Komentarai
Komentarų nėra. Būk pirmas!
Vardas:


Kiek bus du kart du plius 2 ?
Copyright 2016 hardrokas.net. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be administratoriaus sutikimo draudžiama. [email protected]