„Dementia“ – „Persona“ (2017)
Paryžiaus regione įsikūrusi alternatyvaus roko bei metalo grupė „Dementia“ gyvuoja jau 8 metus, tačiau tik šį rudenį savo kūrybą sudėjo į debiutinį albumą. Į „Papa Roach“, „Alter Bridge“ bei Slash gerbėjus orientuota komanda gali iš pradžių sudaryti kiek klaidingą įspūdį, nes paėmus į rankas diską „Persona“, kyla daug asociacijų su elektronine muzika. Tačiau pasigilinus į albumo turinį viskas stojasi į savo vietas. Bet apžvalgą reiktų pradėti būtent nuo apipavidalinimo. Nors jis nėra sukurtas pagal roko šablonus, tačiau viskas labai tvarkinga – tiek žvelgiant į dizainą, tiek iš informatyvios pusės. Tiesa, dalis padėkų išsakytos tik prancūzų kalba, bet čia jau visiškas mažmožis.
Diske rasime 12 dainų ir 2 trumpas įžangas į pirmąją kompoziciją „Speedball“ bei interliudą, pereinantį į bene geriausią kūrinį „Screensaver“. Visos dainos sukasi apie minėtą alternatyvų roką bei metalą, tačiau yra intarpų, kur „Dementia“ nardo po lengvo roko (a la „Bush“, „Creed“) ir netgi metalcore vandenis.

Plačiau
„Drakkar“ – „Diabolical Empathy“ (2017)
Kai klausytojas paima į rankas kurios nors žinomos grupės albumą, dažniausiai iš anksto jau turi susikūręs tam tikrą nuomonę bei lūkesčius. O kai į akiratį patenka iki tol nesutiktas kolektyvas, kai kada savo kūryba gali tiesiog pritrenkti. Vienas tokių atvejų - Belgijos heavy/speed metalo grupė „Drakkar“. Pastarasis vardas Lietuvos metalistui asocijuojasi su leidybine kompanija, išleidusia arba netolimoje ateityje išleisiančia ne vieną lietuvišką albumą, tačiau pasaulyje egzistuoja tokiu vardu pasivadinusi ir ne viena grupė.
Šiandien aptariama komanda susikūrė dar 1983-aisiais Žurbizo mieste, kuris prilygsta mūsų Varėnai ar Kelmei. Vargu ar anuomet mūsų šalies metalistai „Drakkar“ logotipą paišė ant sienų, tačiau niekada nėra vėlu susipažinti.
„Diabolical Empathy“ yra tik ketvirtasis grupės albumas. Nedidelį produktyvumą galima paaiškinti tuo, jog „Drakkar“ biografijoje buvo ne viena pauzė ar permaina. Tačiau šįkart po 3 metų pasirodęs darbas tikrai nėra eilinis. Visų pirma, pernai grupė neteko vieno iš originalios sudėties nario - gitaristo Thierry Del Cane, kurį grįžtantį namo iš po vieno koncerto pakirto infarktas... Būtent šiam muzikantui ir yra dedikuotas naujasis grupės diskas. Taip pat prieš įrašų sesiją įvyko šiokia tokia rokiruotė ritminėje sekcijoje - būgnininkas Jonas Sanders prisijungė prie kadaise Lietuvoje matytų „Pro-Pain“, o vietoje jo atėjo Adrien Delgambe. Šis muzikantas yra gerokai jaunesnis už grupės kolegas, tačiau vis tiek yra glaudžiai susijęs su „Drakkar“ istorija - šiandieninio būgnininko tėtis Tim Delvall stovėjo prie šios grupės ištakų ir įgrojo būgnų partijas debiutiniame „Drakkar“ albume, išleistame dar 1988-aisiais. Be to, vietoje garso inžinieriaus darbą pasirinkusio bosisto Thierry „Tytus“ Dupont buvo pasikviestas Humungus Jesus, iki tol minėtų „Pro-Pain“ koncertiniame ture dirbęs pagalbiniu darbuotoju.

Plačiau
„The Shiver“ – „Adeline“ (2017)
Vienoms grupėms iškart pavyksta užkariauti muzikos pasaulį, o kitoms reikia po truputį skintis kelią į pripažinimo link. Italų gotikinio roko grupė „The Shiver“ labiau priklauso pastarajai kategorijai - kolektyvas gyvuoja jau 12 metų, savo diskografijoje turi pilnus 4 albumus, Facebook paskyros sekėjų skaičius artėja prie 7 tūkstančių, muzikantai gali pasigirti bendrais koncertais su Tarja Turunen, „Papa Roach“ „Misfits“, „God Is an Astronaut“ bei „Sonic Sindicate“. Tačiau mainstreaminėje scenoje šie Romos rokeriai vis dar nėra itin žinomas vardas. Galbūt pavasarį pasirodęs naujas diskas „Adeline“ kilstelės italų ketveriukę į aukštesnį lygį?
„The Shiver“ muzika apibūdinama alternatyvaus bei gotikinio roko terminais, jai buvo klijuojama „Evanescence“ pasekėjų etiketė (kurios muzikantai itin kratosi). Dalis šių apibūdinimų tinka, tačiau muzikantai progresuoja ir žada, kad ateityje iš jų sulauksime siurprizų.
Nuo paskutinio albumo „The Darkest Hour“ išleidimo prabėgo 3 metai ir atsišviežinę, tačiau išlaikę branduolį (bene svarbiausia persona kolektyve - vokalistė ir pagrindinė grupės kompozitorė  Federica Faith Sciamanna ir šįkart nuveikė daugumą kūrybinių darbų) rokeriai balandžio 4 d. išleido albumą „Adeline“. Pasak „The Shiver“ lyderės, pagrindinis skirtumas nuo paskutiniojo disko - grupės kūryboje sumažėjo post-roko, o šįkart naujajame darbe išgirsime daugiau tiesmuko gitarų skambesio. 

Plačiau
„Time Lurker“ - „Time Lurker“ (2017)
Birželio 2 dieną vieno žmogaus projektas-grupė „Time Lurker“ išleido pirmąjį pilną albumą. Nuo 2014-ųjų atmosferinį black metalą grojantis strasbūrietis Mick pernai pristatė save pasauliui dviem EP albumais, o galiausiai atėjo laikas sulipdyti ir ilgagrojį diską.
Eponiminiame albume rasime 7 kompozicijas (arba beveik 49 minutes) juodos ir niūrios muzikos, kurios dalį sudaro minėtų EP turinys bei visiškai naujos dainos. Būtent pirmojo singlo „I“ abu kūriniai ir pradeda naująjį „Time Lurker“ diską. Įžanginę kompoziciją „Rupture“ galbūt ir galėtume laikyti pačia įdomiausia ir geriausia. Nepaisant to, kad šios dainos trukmė gerokai viršija 11 minučių, tas visiškai negąsdina. Nuo pirmųjų akordų įtraukiantis kūrinys nepabosta, nes eigoje ne kartą keičia savo struktūrą, tempą bei nuotaiką. Jį netgi būtų galima padalinti į dvi-tris dalis, kurios galėtų sėkmingai gyvuoti kaip atskiri kūriniai.
Daugmaž tokios pat atmosferos kupinos ir kitos ankstesniųjų EP kompozicijos, kurios sėkmingai užpildo ilgagrojo disko turinį. Situacija kiek pasikeičia atėjus laikui skambėti negirdėtiems kūriniams. Jei pirmoje albumo pusėje vyravo klasikinio juodmetalio bei post-black metalo mišinys, vėliau „Time Lurker“ užklysta kone į avangardinės muzikos pasaulį. Tai originalu, savita, tačiau tikrai ne kiekvienam lengvai priimtina ir suvirškinama.

Plačiau
„Svaras 409“ – „Sutyla“ (2017)
Melomanų karta, klausiusi „Tigro metų“, „Kvadrato“ ar „Ramybės skvero“ įrašų jau užaugo ir dabar tik retkarčiais užsuka į jaunystės laikų dievukų pasirodymus. O sunkesnę muziką mėgstantis jaunimas neria į ekstremalesnės muzikos vandenis - šiandien kur kas madingiau groti bei klausytis black ar death metal muziką. Todėl tie žmonės, kurie kažką veikia ne pačius geriausius laikus išgyvenančioje hard rock/heavy metal srityje, verti dėmesio ir pagarbos. Vieni tokių - alytiškiai "Svaras 409", įrodę, kad rokas gali būti gyvas ne tik Lietuvos didmiesčiuose. Prieš 2 metus, vienos Alytaus kavinės teritoriją kone sausakimšai užpildė fanai, dėvintys grupių „Porfirija“ bei to paties „Svaras 409“ marškinėliais, tapo debiutinio/archyvinio albumo „Nes tai Lietuva“ pristatymo liudininkais. Po to sekė turas po Lietuvos miestus, kurio metu buvo aplankytos ir kur kas rečiau roko grupių lankomos vietos. Dar vėliau įvyko dviejų muzikantų kaita, o praėjusių metų rudenį galiausiai buvo pradėti antrojo disko įrašai.

Plačiau
„Au-Dessus“ - „End of Chapter“ (2017)
Gegužės 19 d. vilniečiai „Au-Dessus“ išleido debiutinį pilną albumą „End of Chapter“. Visgi kiek keistai skamba tas žodis „debiutinis“, nes prieš 2 metus išleistas EP tėra vos 16 minučių trumpesnis už šviežiausią darbą. Nepaisant to, kad leidybiniais reikalais šįkart jau rūpinasi kita kompanija (2015-aisiais EP išleido lenkai „Witching Hour Productions“, o šįkart viskas yra prancūzų „Les Acteurs de l'Ombre Productions“ rankose), „End of Chapter“ yra tiesioginis tęsinys to, kas buvo pradėta prieš dvejus metus. Kaip laidai „Audronaša“ sakė patys muzikantai, nemaža dalis šio albumo medžiagos buvo sukurta būtent EP įrašų sesijos metu, tik tąkart dėl laiko stokos nebuvo spėta visko sudėti į pilną albumą. Gal visa tai išėjo į gerą? „Au-Dessus“ sėkmingo koncertinio turo metu pasisėmė dar daugiau patirties ir išsiilgę darbo studijoje kibo į „End of Chapter“ įrašus.
Gegužės 20 d. Vilniaus metalistai galėjo išvysti grupę gyvai bei pagaliau paimti į rankas šviežią „Au-Dessus“ blyną. O jį puošia Paryžiaus grafikos dizaino studijos meistrų „Metastasis“ darbas, kurių paslaugomis yra pasinaudoję „Behemoth“, „Amorphis“, „Anathema“, „Morbid Angel“, „Paradise Lost“ ir kiti kultiniai kolektyvai. Vėlgi tai pačiai laidai „Audronaša“ muzikantai yra pasakoję, kad viršelio autorius pats interpretuoja muziką, nesidalina savo įžvalgomis ir nesileidžia į jokius kompromisus.

Plačiau
„Next Step“ – „Legacy“ (2017)
Madrido rokeriai „Next Step“ savo veiklą pradėjo prieš 9 metus, kai muzikantams buvo vos po 14 metų. Tiesa, turėjo dar praeiti nemažai laiko, kol cover‘ius grojęs kolektyvas perėjo prie savos kūrybos. Ir štai, kovo 17 dieną pasirodė pilnas debiutinis albumas „Legacy“, kuriame ispanų ketveriukė pristato beveik valandą alternatyvaus metalo „Alter Bridge“, „Trivium“ ar „Shinedown“ muziką mėgstantiems melomanams.
Albumas yra pakankamai vientisas darbas, nors pasiklausius atidžiau bei panagrinėjus kolektyvo istoriją, galima šį diską suskirstyti į trejetą dalių. Vieną jų sudarytų pirmosios 4 kompozicijos, iš kurių bene įsimintiniausia yra įžanginė daina „Wounds Become Scars“. Truputį gaila, kad ne jai, o kiek pilkesnei „Echoes Of A Life“ buvo sukurtas antrasis vaizdo klipas. Galima numanyti, kad čia ir yra ta kryptis, kuria kolektyvas judės toliau. Tai stiprūs, energingi ir kiek tiesmuki kūriniai, mėgstantiems neįmantrų, tačiau gerą alternatyvųjį metalą.
Albumo viduryje rasime kiek progresyvesnį skambesį turinčias dainas (ypač įspūdingu finalu pasižyminčia „Price We Pay“ bei „Humans“, prasidedančia progresyvia instrumentine linija, tačiau atlikta modernaus metalo stiliumi). Šiuos kūrinius dar vienija tai, kad grupė pasitelkė į pagalbą porą pagalbininkų, kurie įrašė pritariamojo vokalo partijas. Būtent šioje „Legacy“ dalyje tie back vokalai ir yra ypač ryškūs.

Plačiau
"Dope Oüt" - "Scars & Stripes" (2017)
Albumas, kuris nedulkėtų lentynoje, nebūtinai turi būti pačios aukščiausios meninės vertės, kimšte prikimštas virtuoziškų soluočių ar dainų tekstai privalo turėti užslėptų gilių minčių. Kartais labai sveika galvą prapūsti senamadišku roku, kokį groja jauna Paryžiaus grupė "Dope Oüt", kovo 3 d. išleidusi antrąjį studijinį albumą "Scars & Stripes". Dope'n'roll terminu savo grojamą muziką apibūdinantis kolektyvas gerbėjų teismui pateikė 40 minučių roko, kurį stipriai įtakojo punk ir heavy metal stiliai.
Link to buvo einama jau nuo 2015-ųjų. Tų metų rudenį paviešintas kūrinio "Lady Misfits" vaizdo klipas praskleidė būsimo darbo šydą, tačiau iš vienos dainos išankstinių išvadų apie visą albumą nereikėtų daryti - ir likusiose kompozicijose galime atrasti kiek kitokių muzikinių sprendimų.
Visgi diską pradeda trys gana standartiniai roko kūriniai, sukurti pagal panašų kurpalį - titulinis "Scars & Stripes", melodingas "Dive" ir energingas "The Freakshow". Šios kompozicijos gal ir nenustebina, tačiau smagiai susiklauso ir visiškai neprailgsta. Antra vertus, per ilgos trukmės negalėtume prikišti nė vienam albumo, kūriniui, nes, kaip ir dera pankiško prieskonio turinčiai grupei, nė vienas jų neviršija 5 minučių!

Plačiau
Kitas -> Paskutinis ->>
Copyright 2016 hardrokas.net. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be administratoriaus sutikimo draudžiama. [email protected]